Zoologijos egzaminas I dalis

Home > Preview

The flashcards below were created by user Anonymous on FreezingBlue Flashcards.


  1. 1.      
    Zoologijos
    mokslo šakos ir istorija. Zoologinė sistematika ir binarinė nomenklatūra.
    • Zoologija – biologijos
    • šaka, tirianti gyvūnus.

    Istorija

    • Pirmasis žinias apie gyvūnus aprašė
    • ir susistemino Aristotelis (384–322 m. pr. m.
    • e.). Jis visus tuo laiku pažįstamus gyvūnus suskirstė į dvi grupes:
    • turinčius kraują ir bekraujus. Pirmajai grupei jis priskyrė žinduolius,
    • paukščius,
    • roplius
    • ir amfibijas,
    • banginius
    • ir žuvis.
    • Bestuburius
    • jis suskirstė į keturias grupes: galvakojus,
    • vėžiagyvius,
    • moliuskus
    • ir vabzdžius.
    • Tuo tarpu vabzdžius dar suskirstė į vabzdžius, voragyvius
    • ir kirmėles.
    • Aristotelio sistema buvo netobula, tačiau išsilaikė iki renesanso.
    • Be to, daugiau dėmesio buvo skiriama aukštesniesiems gyvūnams, o bestuburiais
    • nelabai domėtasi. Vėliau zoologija ėmė sparčiai vystytis, nes prasidėjo
    • kelionės, buvo atrandama ar atvežama įvairių gyvūnų rūšių, todėl jų pažinimas
    • tapo būtinas.


    • 1578
    • m. šveicaras K. Gesneris išleido stambų
    • veikalą „Gyvūnų istorija".
    • A. Levenhukas (1632–1723)
    • išrado mikroskopą.
    • M. Malpigijus (1624–1694)
    • tyrė viščiuko embrioninį vystymąsi ir šilkverpių
    • sandarą.
    • Džonas Rei (1627–1705)
    • – sistematikos pradininkas, pateikė rūšies
    • sąvoką.
    • Karlas Linėjus (1707–1778)
    • – sukūrė mokslinės klasifikacijos pricipus. Be
    • to, 1735
    • m. išleido labai svarbų leidinį „Gamtos sistema". Įvedė rūšies sąvoką
    • ir sukūrė binarinę nomenklatūrą, kurios esmė, kad rūšies pavadinimą sudaro 2 žodžiai: pirmasis
    • nurodo gentį, kuriai priklauso ta rūšis, antras – pačią rūšį. sistematika
    • nurodo gyvūnų ir augalų įvairovę, klasifikaciją, remiantis sandaros
    • panašumais. Sistematinis vienetas yra rūšis, tada gentis, šeima, būrys,
    • klasė, tipas – pats aukščiausias taksonas.
    • Žoržas Kiuvjė (1769–1832)
    • patobulino zoologijos klasifikaciją.
    • 1825
    • m. prancūzų zoologas ir anatomas A. Blenvilis pasiūlė tipo,
    • kaip aukščiausio sistematinio vieneto, sąvoką.


    • Zoologijos
    • mokslo šakos:

    • Atskiras gyvūnų grupes nagrinėja
    • smulkesnės zoologijos šakos:









    • protozoologija – tyrinėja vienaląsčius,
    • entomologija – vabzdžius,
    • malakologija – moliuskus,
    • akarologija – erkes,
    • arachnologija – vorus,
    • ichtiologija – žuvis,
    • herpetologija – varliagyvius ir roplius,
    • ornitologija – paukščius,
    • teriologija – žinduolius.









    • Be to, zoologija dar skirstoma į
    • atskiras disciplinas:


    • bestuburių
    • zoologija,
    • stuburinių
    • zoologija,
    • zoologijos
    • sistematika.


    • Bendrosios zoologijos disciplinos
    • yra:









    • morfologija,
    • anatomija,
    • fiziologija,
    • genetika,
    • embriologija,
    • ekologija,
    • zoogeografija,
    • paleontologija
    • ir kt.
  2. 2.     
    Gyvūnijos
    įvairovė. Pagrindiniai gyvūnų tipai.
    • Gyvūnų pasaulis labai įvairus - žemėje gyvena daugiau kaip
    • milijonas rūšių. Gyvūnai yra nuo primityviausių vienaląsčių  iki sudėtingiausių daugialąsčių organizmų.

    Klasifikacijos lygmenys:

    • Karalystė (Animalia) – labai didelis skyrius, apimantis
    • organizmus, kurie veikia iš esmės panašiais būdais. Gyvūnų karalystei priklauso
    • daugialąsčiai organizmai, kurie energijos gauna maitindamiesi maistu. Dauguma
    • jų turi nervus, raumenis ir yra judrūs.

    • Tipas – pagrindinis karalystės poskyris ir apima vieną ar
    • kelias klases bei jų pogrupius.

    • Klasė – pagrindinis tipo poskyris ir apima vieną ar kelis
    • būrius bei pobūrius.

    • Būrys – pgrindinis klases poskyris ir apima vieną ar
    • kelias šeimas.

    • Šeima – būrio poskyris ir apima vieną ar kelias gentis bei
    • jų pogrupius.

    • Gentis – šeimos poskyris ir apima vieną ar kelias rūšis
    • bei jų pogrupius.

    • Rūšis – grupė panašių individų, kurie laukinėje gamtoje
    • gali tarp savęs kryžmintis.

    • Subkaralystė – vienaląsčiai. Tipai: Žiuželiniai,
    • Sarakodiniai, Sporagyviai, Mikrosporidijos, Knidosporidijos, Infuzorijos.

    • Gyvūnų tipai: pintys, duobagyviai, plokščiosios kirmėlės,
    • apvaliosios kirmėlės, žieduotosios kirmėlės, moliuskai, nariuotakojai,
    • chordiniai.

    Biologinė įvairovė ir kas kelia jai grėsmę.

    • Gyvūnų įvairovė. Užregistruotas  rūšių kiekis – 1320000, galimas rūšių kiekis
    • – 10 600 000.

    • Šiuo metu Žemėje bioįvairovė mažėja. Priešingai nei Žemės
    • istorijoje buvusius masinius rūšių išnykimus, dabartinį didžiąja dalimi
    • lemia žmonijos veikla. Prie bioįvairovės nykimo prisideda nuolat mažėjantys
    • pasauliniai miškų,
    • mangrovių,
    • savanų
    • ir kitų ekosistemų plotai, didėjanti jų fragmentacija (padalinimas į mažus
    • plotus). Dėl žemės ūkio vykstantis buveinių
    • nykimas, neatsakinga miškininkystė, nedarnus ir vis augantis resursų naudojimas, užterštumas,
    • klimato kaita
    • ir invazinių rūšių plitimas yra laikomos pagrindinėmis vis dar neišspręstomis
    • bioįvairovės grėsmėmis
  3. 3.Svarbiausi gyvo organizmo požymiai.
    Svarbiausi gyvo organizmo požymiai yra šie:


    • Augimas ir vystymasis
    • – pasireiškia audinių, organų kitimu
    • bei apimties didėjimu. Tai vyksta nuolat gaminantis, kintant ir
    • specializuojantis molekulėms, ląstelėms bei kitoms biologinėms
    • struktūroms.
    • Dirglumas – organizmas privalo reaguoti į aplinkos kitimus.
    • Tačiau organizmas reaguoja ne į visus aplinkos kitimus, o tik į tuos,
    • kurie yra reikšmingi jo egzistavimui.
    • Judėjimas
    • (tiek aplinkoje, tiek vidinis) –
    • neatsiejamas nuo dirglumo, nes kiekvienas organizmas į dirgiklį reaguoja
    • judesiais. Judėjimas suprantamas labai plačia prasme, nes judėti gali
    • visas organizmas, atskiros ląstelės ar net organoidai ląstelės viduje.
    • Paveldimumas – Gebėjimas atgaminti į save panašius palikuonis.
    • Kintamumas – tai naujų, netipiškų požymių atsiradimas,
    • priklausomai nuo vidinės ar išorinės aplinkos sąlygų.
    • Medžiagų apykaita - vartojimas, perdirbimas bei energijos
    • saugojimas.
    • Dauginimasis
    • – tai universaliausia gyvybės
    • savybė arba kitaip tariant, sugebėjimas išlaikyti rūšį.


    • ·        
    • Tarpusavio santykiai,
    • tarprūšiniai santykiai;

    • ·        
    •  Senėjimas – ląstelės, audiniai, organai
    • ir jų sistemos dėsningai kinta, ir tai baigiasi organizmo biologine mirtimi.

     

    •   Nepaisant visko, yra
    • organizmų, kuriems viena ar kita minėta savybė nėra būdinga. Todėl gyvybė
    • apibrėžiama ne atskirais išvardytais požymiais, bet visų šių požymių ir savybių
    • visuma.
  4. 4.      Gyvūnų mitybos būdai.
    • Gyvūnų karalystė labai įvairi – ji apima
    • organizmus, nuo paprasčiausių vienaląsčių iki sudėtingų stuburinių. Įvairių
    • gyvūnų mityba ir mitybos būdai skiriasi ir tai priklauso nuo jų gyvensenos ir
    • maisto medžiagų poreikio.

    •   Pagal mitybą,
    • gyvūnai skirstomi į :

    • ·        
    • Augalėdžius – tai gyvūnai, mintantys augaliniu maistu. Šie
    • gyvūnai dažniausiai turi tam tikrus dantis tokio tipo maistui sumalti, o
    • išgauti medžiagas iš celiuliozės, esančios augalų stiebuose, jiems padeda
    • mikroorganizmai, gyvenantys prieskrandyje.

    • ·        
    • Plėšrūnus – gyvūnus, mintančius mėsa. Kadangi mėsoje
    • maisto medžiagų yra daugiau nei augaluose, pasisotinę tokie gyvūnai gali išbūti
    • ilgai neėdę. Tačiau tokių gyvūnų medžioklės procesai dažnai būna ilgi, sunkūs
    • ir varginantys.

    • ·        
    • Visaėdžius – tai gyvūnai, mintantys tiek augaliniu maistu,
    • tiek mėsa. Jiems priklauso dalis žinduolių ir nemažai paukščių.

     

    Taip pat, pagal mitybos būdą skiriama:

     

    • ·        
    • Kai kurie gyvūnai (pvz. vorai, skorpionai) minta skystu,
    • jau suvirškintu maistu. To siekdami savo grobiui jie suleidžia nuodų ir siurbia
    • susidariusią masę.

    • ·        
    • Kai kurių prie vandens ar vandenyje gyvenančių gyvūnų
    • mityba filtracinė – jie maistą renka iš vandens. Tam tikromis kūno dalimis
    • košdami vandenį, jie surenka maisto daleles.

    • ·        
    • Yra gyvūnų, prisitaikiusių maitintis negyvų kitų gyvybės
    • formų liekanomis. Jie vadinami saprotrofais (skaidytojais) ir skaido organines
    • liekanas iki neorganinių medžiagų, kurias vėl vartoja gamintojai.
  5. 5. Gyvūnų aklimatizacija ir reaklimatizacija
    •   Aklimatizacija – tai gyvūnų arba augalų
    • prisitaikymas prie naujų klimato ar gyvenimo sąlygų. Yra dvi aklimatizacijos
    • formos :

    • ·        
    • Natūrali aklimatizacija - kai gyvūnai plinta patys
    • arba yra pervežami į kitas vietas.  Medžioklės ūkyje, kitaip negu gyvulininkystėje
    • ar augalininkystėje, naudojama ne dirbtinė, o natūrali aklimatizacija.

    • ·        
    • Dirbtinė aklimatizacija -  pasitaiko tada, kai aklimatizuojamų gyvūnų
    • kelios kartos užauginamos veislynuose, fermose.

     

    • Taip pat
    • skiriamos kelios aklimatizacijos stadijos:

    • ·        
    • Pradinė aklimatizacijos stadija yra introdukcija – gyvūnų
    • perkėlimas į naujas vietas, kuriose jie anksčiau negyveno.

    • ·        
    • Vėliau vyksta gyvūnų adaptacija – prisitaikymas prie
    • aplinkos (ekologinė adaptacija), maitinimosi tam tikru maistu (fiziologinė
    • adaptacija).

     

    • Reaklimatizacija - gyvūnų
    • prisitaikymas gyventi toje vietovėje (regione, srityje, šalyje, žemyne),
    • kurioje kažkada jie gyveno, bet vėliau dėl įvairių priežasčių išnyko ar buvo
    • išnaikinti. (pvz: stumbrai).
  6. 6.       Gyvūnų sezoninis, lytinis dimorfizmas ir polimorfizmas.
    •   Sezoninis dimorfizmas - tai kailio,
    • plunksnų kitimas priklausomai nuo metų laiko. Kailiniai gyvūnai (katės, šunys,
    • meškos) keičia savo kailį pagal metų laikus, o kartais nuo kailio keitimo
    • keičiasi jų kūno spalva (pvz: lapės vasara gelsvos, žiemą baltos) ir storis,
    • jie prisiaugina povilnę. Paukščiai pakeičia savo plunksnas priklausomai nuo
    • metų laikų, sustorėja plunksninė danga, kūno dangos spalva.

     

    •   Lytinis dimorfizmas – reiškinys, kai patinai ir patelės skiriasi kūno sandara, spalva, elgsena
    • ir kitais požymiais, kurie nėra gonadų ar lytinių organų skirtumai. Lytinis dimorfizmas pasireiškia jau ankstyvose evoliucijos
    • pakopose. Pvz.: Apvaliųjų kirmėlių patelės stambesnės už
    • patinus. Daugelio jų, pavyzdžiui, askaridžių,
    • patinai turi į pilvo pusę užlenkta užpakalinę kūno dalį. Lytinis
    • dimorfizmas ryškus visų nariuotakojų tipų
    • organizmų. Daugeliui šio tipo atstovų būdinga tai, kad patelės stambesnės už
    • patinus. Daugeliui
    • stuburinių
    • būdinga ryškus dimorfizmas. Kai kurios žuvys skiriasi
    • dydžiu, kūno sandara ir spalva. Iš varliagyvių
    • ryškūs lytinio dimorfizmo požymiai yra tritonų. Jų
    • patinų poravimosi metu yra ryškios spalvos pilvas ir dantyta ketera ant
    • nugaros. Daugelio rūšių paukščių patinai labai skiriasi nuo patelių, ypač jiems
    • poruojantis. Gaiduko
    • patinas paprastai nelabai skiraisi nuo patelės, tačiau pavasarį jo apdaras
    • pasidaro puošnus, aiškiai skiriasi nuo patelės.

     

     

    • Polimorfizmas
    • – biologinis reiškinys,
    • kai organizmų populiacija ar šeima yra susiskirsčiusi į individų grupes, kurios
    • ryškiai skiriasi viena nuo kitos savo morfologiniais ar fiziologiniais
    • požymiais.

    • Taip pat egzistuoja socialinis vabzdžių polimorfizmas, kuris
    • yra susijęs su kastiniu polietizmu. Polietinės grupės nariai paprastai
    • savo sandara, fiziologija ir elgsena yra prisitaikę savo funkcijoms atlikti.
    • Pvz., kareiviai paprastai būna didesni, stambesnėmis galvomis ir žandais, kai
    • kurių rūšių - turi specialias liaukas, kurios padeda apginti lizdą.

     

    • Ekologinis polimorfizmas. Susijęs
    • su prisitaikymais prie tam tikrų ekologinių sąlygų, prie sąlygų įvairovės. Tai
    • gali būti:


    • laikinis sąlygų kitimas, kai sąlygos skiriasi, pvz.,
    • vasaros pradžioje ir rudenį. Pavyzdžiui, amarų
    • patelės būna sparnuotos ir besparnės.
    • erdvinis kitimas, kai individai gyvena tame pačiame
    • areale, bet skirtingomis sąlygomis. Pvz., vieni medžių viršūnėse, kiti -
    • lapijos apačioje.
  7. 7.       Gyvūnų anabiozė ir simbiozė.
    • Anabiozė – reiškinys, kada
    • organizmo gyvybiniai procesai tiek grįžtamai sulėtėja, kad organizmas atrodo

    • nebegyvas. Pasikeitus sąlygoms organizmo gyvybiniai
    • procesai vėl ima spartėti ir organizmas grįžta į normalios gyvybės būseną
    • (biozę). Anabiozės yra kelios rūšys:

    • ·        
    • Anhidroanabiozė - sukelia vandens kiekio mažėjimas organizme (dehidratacija), besibaigiantis
    • išdžiūvimu. Mažėjant vandens kiekiui biocheminės ir kitos cheminės reakcijos
    • lėtėja, todėl lėtėja ir medžiagų apykaita, kol visiškai sustoja. Vanduo
    • prarandamas sausėjant aplinkai. Sudrėkus aplinkai vanduo vėl ima skverbtis į
    • organizmą, skystėjant  organizmo vidinei terpei vėl
    • aktyvėja medžiagų apykaita. (pvz: kerpės).

    • ·        
    • Krioanabiozė - sukelia
    • žemėjanti kūno
    • temperatūra, besibaigianti ląstelių ir
    • kūno skysčių užšalimu.
    • Atsistačius temperatūrai atsistato ir organizmo gyvybinės funkcijos.

    • ·        
    • Kriptoanabiozė - sukelta
    • vidinių fiziologinių procesų. Organizmas ima gaminti medžiagas, kurios leidžia
    • jam iškęsti nepalankų laikotarpį, kuomet jis neišgyventų dėl šalčio, vandens,
    • šviesos ar maisto stygiaus. Organizmo
    • metabolizmas lėtėja dėl šių gaminamų medžiagų kaupimosi, o ne dėl tiesioginio
    • aplinkos veiksnių poveikio, kaip kitais anabiozės atvejais. (sėklos, cistos, sporos,
    • kiaušinėliai, žiemojančios lėliukės).

     

    • Simbiozė – įvairios
    • skirtingų rūšių organizmų sugyvenimo formos. Du tarpusavyje artimai susiję
    • organizmai, gyvendami simbiozėje, teikia vienas kitam naudą. Skiriamos šios
    • simbiozės formos:

    • ·        
    • Parazitizmas – gyvena kitų sąskaita ir
    • sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. Daugelis vienaląsčių, kirmėlių
    • ir nariuotakojų
    • gyvena parazitiškai.

    • ·        
    • Komensalizmas – kai vienas iš to turi
    • naudos, o kitas nei naudos, nei žalos. Pvz., mėšlavabaliai maitinasi galvijų
    • mėšlu.

    • ·        
    • Mutualizmas – kai abi sąveikaujančios
    • pusės iš to turi naudos. Gyvūnų pasaulyje ryškiausiais mutualizmo pavyzdys –mūsų
    • organizmuose gyvenančios bakterijos gauna maistą, o mums gamina vitaminus.
  8. 8.       Gyvūnų prisitaikymas prie aplinkos.
    • Adaptacija -
    • evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. 
    • Šis procesas vyksta per kelias kartas[3] ir yra
    • vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių. Tai taip pat vadinama genotipine
    • adaptacija.

    • Prisitaikymo procesas, vykstantis kiekviename individe per visą jo
    • gyvenimą, kurio dėka organizmas įgyja atsparumą išorinės aplinkos veiksniams ir
    • tokiu būdu gali gyventi sąlygomis, kuriose anksčiau negalėjo gyventi, spręsti
    • tuos savo gyvybinės veiklos uždavinius, kokių anksčiau negalėjo išspręsti,
    • vadinamas fenotipine adaptacija.

    •   Adaptacija padeda organizmams
    • išlikti jų ekologinėse nišose. Adaptacijos metu gali atsirasti
    • nauji struktūriniai, elgesio ar fiziologiniai bruožai.

    •  
    • Gyvūnai turi tam tikrą dangą (odą, sparnus, žvynus), kvėpavimo sistema
    • prisitaikiusi prie gyvenamosios aplinkos (vandenyje gyvenantys turi žiaunas,
    • sausumoje plaučius, paukščiai oro maišus). Kad 
    • būtų mažesnė konkurencija, vieni maitinasi naktį, kiti dieną. Vieni veda
    • gyvus jauniklius, kiti deda kiaušinius ar jų palikuonys turi pereiti metamorfozę.
    • Lytėjimo organai pas vienus išsivystę geriau, pas kitus prasčiau ir t.t.

     

    • Prisitaikymo prie aplinkos
    • pavyzdys:

    • Mimikrija – reiškinys, kai organizmas
    • savo spalva ir
    • forma yra panašus į kitos rūšies organizmą arba negyvą daiktą, dėl ko jo
    • gebėjimas išgyventi būna didesnis. Tai specialus prisitaikymao būdas, kai augalas arba gyvūnas (mėgdžiotojas)
    • supanašėja su kitu augalu, gyvūnu ar kitokiu objektu (modeliu).
    • Mimikrija padeda gyvūnams apsisaugoti nuo plėšrūnų
    • arba plėšrūnams suklaidinti grobį.

    • Gyvenimas stepėse:
    • gyvenimas stepėse pavojingas, nes yra mažai vietų pasislėpti, todėl  daugelis augalėdžių laikosi kaimenėmis.
    • Dauguma gyvūnų, kurie gyvena stepėse yra greiti bėgikai. Kai kurie gyvūnai
    • slepiasi rausdamiesi po žeme. Žole mintančių gyvūnų skrandis yra pritaikytas
    • suvirškinti celiuliozę.

    • Gyvenimas dykumose.
    • Dykumose gyvenantys gyvūnai prisitaikę taupyti vandenį: jo praranda labia mažai
    • su šlapimu, išmatomis, per odą bei kvėpuojant. Be to, dykumų rūšys labia
    • atsparios dehidratacijai. Dykumų gyvūnai prisitaikę kaupti maistą, kai kurie
    • slepia maistą, kaupia maistą organizmo viduje, pvz.: kupranugaris.
    • Prisitaikymas prie kaitros: šviesus kailis, aktyvumas naktį.

    • Gyvenimas atogrąžų miške.
    • Dauguma gyvena medžiuose. Atogrąžų miškuose gausu užsimaskavusių ir kitų
    • išvaizdą pamėgdžiojančių gyvūnų.

    • Gyvenimas vidutinio
    • klimato miškuose. Žeimą vabzdžialesiai paukščiai migruoja į šiltesnius kraštus,
    • o gyvūnai arba kaupia maisto medžiagas, arba užmiega žiemos miegu.

    • Gyvenimas kalnuose.
    • Žinduolių, gyvenančių kalnuose, kraujyje kopiant aukštys didėja eritrocitų
    • skaičius, kad būtų geriau aprūpinamas organizmas deguonimi.

    • Gyvenimas poliarinėse
    • srityse. Kad neužšaltų daugelio šaltakraujų rūšių kraujyje yra baltymų, kurie
    • pažemina užšalimo temepratūrą. Kailis ir plunksnos – izoliacinė priemonė nuo
    • šalčio. Riebalų sluoksnis taip pat apsaugo nuo šalčio. Ruoniai, kad nepritrūktų
    • deguonie,s ruošiasi kvėpavimo eketes.

    • Gyvenimas gėluose
    • vandenyse. Tėkmės įveikimas: srauniose upėse gyvenantiems gyvūnams tenka nuolat
    • kovoti su tėkme. Tai daroma laikantis prie dugno, sulyginant savitą greitį su
    • upės tėkmės greičiu.
  9. 9. Sarkodiniai. Amebos, jų parazitiškumas ir praktinė
    reikšmė. 
    Karalystė. Gyvūnai

    Subkaralystė. Vienaląsčiai

    Tipas. Sarkodiniai

     

    •  Sarakodinių
    • būdingas judėjimo organas – pseudopodijos. Jos gali būti: lobopodijos
    • (plačios), filopodijos (siūliškos), rizopodijos (šakotos), aksopodijos (kietos,
    • standžios). Dauguma sarkodinių ne plaukioja, o šliaužioja dugnu ar vandeniniais
    • augalais. Visi sarakodiniai minta heterotrofiškai. Minta bakterijomis,
    • dumbliais ir kitais smulkiais organizmais. Turi virškinančiąsias vakuoles, o
    • gėlavandeniai sarkoidiniai ir pulsuojančiąsias vakuoles. Paplitę vandens
    • telkiniuose ir dirvožemyje, taip pat yra parazitinių. Ląstelės forma nepastovi,
    • tik kai kurios rūšys turi pastovų kiautą. Pelikulės nėra. Priklausomai nuo
    • rūšies gali turėti vieną ar kelis branduolius. Dauginasi daugiausiai skildami
    • pusiau.

    • Tipas skirstomas į potipius : spinduliuočiai ir
    • šakniakojai.

    • Šakniakojų potipis skirstomas į 3 būrius : tikrąsias amebas, kiautines amebas ir
    • foraminiferus.

    • Potipis:
    • Spinduliuočiai

    • Turi mineralinį skeletą ir aksopodijas. Dauginasi nelytiniu,
    • rečiau – lytiniu būdu.

    Potipis:Šakniakojai

    • Neturi pastovios kūno formos arba
    • turi kriauklelę, gali turėti lobopodijas rizopodijas ar filopodijas.

    Klasė: Amebos

    • Jų pseudopodijos – lobopodijos, filopodijos. Turi vieną ar
    • daugiau branduolių. Paplitusios dažniausiai gėluose vandenyse, rečiau jūroje,
    • dirvoje ar parazitinės. Dauginasi tik dalijimosi pusiau būdu.

    Būrys: Tikrosios amebos

    • Plikos, neturinčios kiauto amebos.
    • Minta fagocitozės ir pinocitozės būdu. Maisto dalelę apgaubia pseudopodija ir
    • įtraukia į vidų, kur maistas suvirškinamas virškinamosios vakuolės pagalba.
    • Dažniausiai turi 1 branduolį. Dauguma amebų yra mikroskopinės. Taip pat
    • nevengia vandens, užteršto organinėmis medžiagomis.

    • Sutinkamos tiek pas bestuburius,
    • tiek pas stuburinius. Bestuburiai: žieduotosios kirmėlės ir nariuotakojai.
    • Didelę žalą padaro amebos, kurios parazituoja pas bites. Stuburiniai: žuvys,
    • varliagyviai, ropliai, žinduoliai, pas paukščius – retai. Iš roplių
    • pavojingiausios gyvatėms, nes sukelia žarnyno uždegimą.

    • Dizenterinė ameba. Ji parazituoja žmogaus storojoje
    • žarnoje. Gali būti vegetatyvinės formos arba cista. Vegetatyvinės formos mažoji
    • (forma minuta) ir didžioji (forma magna). Forma minuta žmogui nepavojinga.
    • Dizenterine ameba užsikrečiama prarijus cistų , organizmo imunitetui
    • susilpnėjus forma minuta virsta forma magna, kurios proteolitiniai fermentai
    • suardo žarnyno sieneles ir skverbiasi gilyn į audinius, patenka į kraujotakos
    • sistemą ir pradeda naikinti eritrocitus. Iš kraujotakos sistemos gali patekti į
    • kitus organus ir juos pažeisti. Forma magna gali virsti forma minuta, o ši
    • žarnyne virsta cista ir ciklas prasideda iš naujo. Liga amebinė dizenterija
    • Lietuvoje reta.

    • Didžioji ameba (ameba protėjas). Gyvena
    • organinėmis medžiagomis užterštuose stovinčiuose vandenyse. Neturi pastovios
    • kūno formos.

    Būrys: Kiautinės amebos

    • Būdingas išorinis skeletas arba
    • kriauklė. Joje būna angelių, pro kurias ameba gali iškišti pseudopodijas (
    • lobopodijas ar filopodijas). Lieutuvoje paplitusios Arcella, Difflugia ir
    • Euglypha gentims priklausančios rūšys.

    • Kriaukliškoji diflugia. Ji paplitusi stovinčiuose, organinėmis
    • medžiagomis užterštuose vandenyse. Difflugia piritformis turi kriaušės formos
    • kiautelį, kuris sudarytas iš smėlio smiltelių ir visas yra užpildytas
    • citoplazma. Kiautelyje yra angelė pseudopodijoms iškišti.

    Būrys. Foraminiferai

    • Foraminiferai – jūriniai gyvūnai.
    • Panašūs į kiautines amebas, tačiau turi rizopodijas. Jų kriauklė dažnai
    • sudaryta iš keleto dalių – daugiakamerinė, gali būti lazdelės ar ąsotėlio
    • pavidalo. Kriauklė sunki, todėl foraminiferai daugiausia – bentosiniai gyvūnai.
    • Dauginasi dalijimosi būdu.
  10. 10.     
    Žiuželiniai,
    jų biologija, įvairovė ir sukeliamos ligos.
    Karlystė. Gyvūnai.

    Subkaralystė. Vienaląsčiai

    Tipas. Žiuželiniai

     

    •   Žiuželiniais
    • vadinami pirmuonys, kurių judėjimo organoidai yra žiuželiai. Kūnas įvairios
    • formos: ovalinės, rutulinės ar verpstės formos. Judėjimo organoidai – siūliški
    • žiuželiai, kurių kiekis gali būti įvarius, dažniausiai 1-2, bet gali būti ir
    • daugiau. Žiuželinių pirmuonių kūnas susideda iš protoplazmos ir paprastai vieno
    • branduolio. Protoplazma skirtosmą į: išorinį sluoksnį - ekotoplazmą( tankus,
    • skaidrus); vidinį sluoksnį - endoplazmą (skystesnis, turintis intarpų).
    • Žaliosios euglenos ir tripanozomų išorinis ektoplazmos paviršius sudaro
    • tankesnį, bet lankstų ir elastingą apvalkalą – pelikulę. Ji leidžia gyvūnui
    • lankstyti kūną, palaiko formą. Žiuželiniai gali būti autotrofai, heterotrofai
    • ir miksotrofai. Chromatoforus turintys žiuželiniai vadinami augaliniais
    • žiuželiniais, o jų neturintys – gyvūniniais žiuželiniais. Judrių augalinių
    • žiuželinių būdingas organas – stigma (raudonų pigmentų sankaupa, padedanti
    • judėti į šviesą). Žiuželinių gyvūnų rezervinės atsargos yra glikogenas ir
    • riebalų lašeliai. Pulsuojančioji vakuolė – pašalina vandens perteklių ir skystus
    • medžiagų apykaitos produktus. Atėjus nepalankioms gyvenimo sąlygoms pirmuonys
    • sudaro cistas. Dauginimasisi. Gali būti lytinis ir nelytinis. Labiau paplitęs
    • nelytinis. Nelytinis dauginimasis: dalijasi pusiau. Jis prasideda mitotiniu
    • branduolio dalijimusi, po kurio seka išilginis ląstelės dalijimasis,
    • prasidedantis nuo priekinio kūno galo.

    •   Tipas skirstomas į
    • du potipius : augalinius žiuželinius ir gyvūninius žiuželinius.

    • Potipis:Augaliniai
    • žiuželiniai

    • Potipiui priskiriami autotrofiniai ir miksotrofiniai
    • žiuželiniai, turintys chromatoforus. Juose gali būti ne vien chlorofilas, todėl
    • jie gali būti gelsvi, rudi, auksiški, melsvi, žali.

    Klasė:Eugleniniai:

     

    • Dauguma
    • eugleninių turi chromatoforus ir minta fotosintezės būdu šviesoje, o
    • heterotrofiniu būdu – tamsoje. Eugleninių kūnas padengtas pelikule. Eugleniniai
    • paprastai turi vieną žiuželį kūno priekyje.

    • Atstovas - žalioji euglena. Žalioji
    • euglena yra verpstės formos. Iš išorės ji padengta pelikule. Visa citoplazma
    • pripildyta ovalių ir pailgų žalių kūnelių – chromatoforų, kuriuose yra smulkūs
    • chrolorfilo grūdeliai. Fotosintezės produktas – paramilas. Žalioji euglena turi
    • branduolį, kurio viduje yra mažas branduolėlis. Žiuželis citoplazmoje prasideda
    • dviem bazaliniais kūneliais. Euglena turi stigmą (raudoną akutę), kuria jaučia
    • šviesą. Ji minta miksotrofiškai, dieną vykdo fotosintezę, o naktį minta
    • heterotrofiškai. Euglenomis minta plėšrūs pirmuonys ir smulkūs vėžiagyviai.

     

    Klasė:Maurakuliniai:

     

    • Maurakulis
    • išsiskiria tuo, kad sudaro kolonijas. Kolonijoje ląstelės nėra vienodos.
    • Dauguma ląstelių kolonijoje yra smulkios ir negalinčios daugintis, jos atlieka
    • kolonijos judėjimo, maitinimosi ir kitas funkcijas. Somatinių ląstelių sandara:
    • kriaušės formos, turi chromatoforą, branduolį, stigmą, dvi pulsuojančias vakuoles
    • ir du žiuželius. Iš vegetatyvinių ląstelių susidaro naujos dukterinės ląstelės.
    • Iš ląstelių panašių į vegetatyvines, išsivysto generatyvinės ląstelės –
    • gametos.

     

    Potipis: Gyvūniniai žiuželiniai

     

    • Tai
    • žiuželiniai, neturintys chromatoforų. Minta heterotrofiniu būdu. Kai kurie
    • artimi augaliniams žiuželiniams. Būdingas parazitinis gyvenimo būdas. Dauguma
    • turi vieną branduolį.

     

    Klasė: Primityvieji žiuželiniai

    • Dažniausiai
    • šiam būriui priklauso organizmai, turintys labai didelę patogeninę reikšmę. Jų
    • tarpe daug žmogaus ir gyvūnų kraujo parazitų (tripanosomos ir leišmanijos)

    • Minta
    • saprofitiškai ir turi didelę reikšmę, valydami vandenį nuo puvimo produktų.

     

     

     

    Būriai:

    • Bodonidos: Būdinga kriaušės
    • forma, dažniausiai turi du žiuželius, branduolys vienas. Jos parazituoja žuvims
    • pažeisdamos kūno dangą, taip pat gali pažeisti žiaunas. Ypač jautrios
    • karpiažuvės. Lietuvos vandenyse aptinkamas žuvų ektoparazitas.

     

    • Tripanozomos: Tripanozomos yra
    • parazitai gyvenantys žmogaus ar įvairių gyvulių kraujyje, limfoje ir stuburo
    • smegenų skystyje. Pas stuburinius dažnai parazituoja raguočių, kupranugarių ar
    • arklių organizmuose. Parazituoja ir pas bestuburius. Būdinga tai, kad turi
    • vieną ar du šeimininkus. Daugiausiai paplitę Afrikoje ir Azijoje. Jie yra
    • bespalviai vepstiškos formos žiuželiniai. Juos dažniausiai perneša
    • kraujasiurbiai vabzdžiai ar erkės. Tripanozomos kraujyje ar plazmoje iriasi
    • žiuželiu ir banguojančia membrana.Kūnas pailgas. Žiuželis prasideda netoli
    • užpakalinio galo tam tikru kūneliu – kinetoplastu. Mitybos organelių tripanozoma
    • neturi, gyvendama kraujo plazmoje, ji ima maistą difuziškai visu kūno
    • paviršiumi.

     

    • Trypanosoma
    • gambiense – afrikinės žmogaus miegligės sukelėjas, paplitęs centrinėje
    • Afrikoje. Šiuos pirmuonis perneša kraujasiurbė musė Cė Cė, jie parazituoja žmogaus
    • kraujyje ir smegenų skystyje. Miegligė yra sunkus ir ilgalaikis žmogaus
    • susirgimas, kuris negydomas baigiasi mirtimi.

    • Trypanosoma equiperdum sukelia arklių kergimo ligą, tai
    • pailgos formos pirmuonis.

    • Trypanosoma
    • cruzi yra Čagaso ligos sukėlėjas, kuri yra paplitusi Pietų Amerikoje, ją
    • perneša blakė. Blakės aktyvios naktį, kuomet maitinasi žmogaus ar gyvūnų
    • krauju. Tripanosoma patekusi į blakės žarnyną intensyviai dauginasi ir per
    • virškinamąjį traktą patenką į aplinką. Žmogus ir kiti gyvūnai užsikrečia per
    • įvairius odos pažeidimus. Ji gali pažeisti įvairių organų audinius (išskyrus
    • kraujotakos sistemą). Negydoma ši liga mirtina.

     

    Gentis: Leišmanijos

     

    • Leišmanijos
    • yra žmogaus ir gyvulių viduląsteliniai parazitai. Leišmanijos yra mažos
    • ląstelės be žiuželio, bet turinčios blefaroplastą. Jas platina dvisparniai
    • vabzdžiai – moskitai. Daugiausiai paplitusios tropinio klimato kraštuose. Leišmanijos
    • skirstomos į dvi grupes:

    • 1.       Parazituojančios
    • odoje

    • 2.       Parazituojančios
    • vidaus organuose

    • Sukelia leišmanozes. Ligos pradžioje pastebimi įvairūs
    • odos išopėjimai ir pažeidimai. Negydant – mirštama.

    • Leishmania
    • tropica sukelia Rytų opą, ši liga paplitusi Vidurinėje Azijoje. Ji įsikuria
    • makrofaguose ir kapiliarų sienlių ląstelėse. Jos ardo ląsteles, sukeldamos odos
    • išopėjimus. Rytų opos sukėlėjų pernešėjai yra moskitai, leišmanijos dauginasi
    • moskitų žarnose.

     

    Klasė:Daugiažiuželiniai

    • Bespalviai
    • pirmuonys, turintys 4 ar daugiau žiuželių. 
    • Jie daugiausiai yra įvairių gyvūnų ir žmogaus žarnyno parazitai. Žmogaus
    • užkrėtimas žarnyno parazitais įvyksta prarijus cistų. Sukelia viduriavimą. Kai
    • kurie turi daug branduolių. Turi ašinę lazdelę, kuri turi skeleto reikšmę.

    • Trichomonas
    • gyvena storojoje žmogaus žarnoje.

     

    Klasė: Opalinos

    • Ląstelę
    • dengia į blakstienėles panašūs žiuželiai. Turi daug branduolių. Vystosi varlių
    • kloakuose. Nepatogeniniai organizmai.

     
  11. 11.Sporagyviai, jų biologija, įvairovė ir reikšmė
    gyvulininkystėje
    Karalystė. Gyvūnai

    Subkaralystė. Vienaląsčiai

    Tipas. Sporagyviai

    • Endoparazitai, kurie neturi judėjimo organų. Turi vieną branduolį.
    • Gyvenimo ciklas sudėtingas, nes nelytinį dauginimąsi keičia lytinis. Lytinio
    • dauginimosi metu gametos kopuliuoja ir susidaro zigota. Po dalijimosi (mejozė)
    • zigota apsigaubia apvalkalėliu ir virsta oocista, kurioje vyksta sporogonija
    • (susidaro sporos su sporozoitais). Sporomis pirmuonys plinta. Dažniausiai
    • pirmuonys turi kelis šeimininkus, tačiau sporos gali nesusidaryti, kai
    • pirmuonis perneša vienas šeimininkas (dažniausiai
    • vabzdžiai). Sporozoitas patekę į šeimininko organizmą dauginasi schizogonijos
    • būdu t.y. procesas, kai branduolys suskyla į daug dalių ir kiekviena branduolio
    • dalis apsigaubia citoplazma. Sporagyviai skirstomi į dvi klases.

    Klasė: Gregarinos

    •   Gregarinos -
    • bestuburių parazitai. Prazituoja žarnyne, šalinimo ar lytinių organų latakuose.
    • Daugiausiai užsikrečiai žieduotosios kirmėlės ir nariuotakojai. Gregarinos
    • kūnas susideda iš 3 dalių: epimeritas (turi įvairius kalbiukus prikibti prie
    • žarnyno); protomerito (neturi branduolio); deutomeritas (didžiausia dalis su
    • branduoliu).Turi tvirta pelikulę. Turi mionemų – pluoštų, gebančių susitraukti.
    • Judėjimo organų ir pulsuojačių vakuolių neturi. Maitinasi visu kūno paviršiumi.
    • Endoplazmoje yra glikogeno, kuris naudojamas anaerobiniam kvėpavimui. Gyvūnas
    • užsikrečia, kai į jo žarnyną patenka cista, kurioje būna oocitų. Iš oocitų į
    • žarnyną patenka sporozoitai, kurie iš pradžių gyvena kaip viduląsteliniai
    • parazitai. Išaugę netelpa ląstelėje ir tampa tarpląsteliniais parazitais.
    • Patogeniškumas nėra pilnai įrodytas, vyrauja kelios nuomonės: jos komensalai,
    • jos mutualai, jos išskiria fermetus ir vitaminus, jos endoparazitai
    • (plačiausiai paplitusi nuomonė).

    • Klasė:
    • Kokcidiniai

    • Viduląsteliniai parazitai, turintys lytinį ir nelytinį
    • dauginimąsi. Lytiniam dauginimuisi būdinga oogamija. Jos priklauso du būriai:

    Būrys: Kokcidijos

    • Sukeliama liga kokcidiozė, ja serga įvairūs naminiai ir
    • laukiniai gyvūnai. Naminiai: triušiai, veršeliai, paukščiai (ypač jauni).
    • Kokcidijos retai aptinkamos žuvų ir varliagyvių žarnyne. Parazituoja ir
    • bestuburiuose. Jos parazituoja žarnų epitelio ląstelėse, rečiau inkstuose,
    • kepenyse. Dažniausiai kokcidiozes sukelia Eimerio ir Izospora genties
    • kokcidijos. Kokcidijų ląstelės be pelikulės, turi struktūras vadinamas
    • konoidais, kurie suteikia atramą kokcidijai patekus į šeimininko žarnyną.
    • Dažniausiai jie būna ląstelės priekinėje dalyje. Dar turi roptriją, kuri
    • išskiria medžiagas, ardančias šeimininko ląstelės sienelę. Kokcidijų vystymosi
    • ciklą sudaro 3 etapai:

    • 1.   
    • Nelytinis dauginimasis t.y. schizogonija
    • – vyksta šeimininko žarnyno epitelio ląstelėse.

    • 2.   
    • Lytinis daugninmasis t.y. gametogonija –
    • susformuoja mikro ir makrogametos. Joms susiliejus susidaro zigota. Vyksta
    • šeimininko organizme.

    • 3.   
    • Sporogonija t.y. oocistų ir sporozoitų
    • susidarymas. Šis procesas vyksta išorinėje aplinkoje.

    •   Kokcidijomis
    • užsikrečiama, kai į šeimininko žarnyną patenka oocistos, iš kurių išsilaisvina
    • sporozoitai. Jie skverbiasi į žarnų ląsteles ir čia intensyviai dauginasi
    • (schizogonijos būdu) ir susiformuoja merozoitai. Žarnų ląstelė prisidauginus
    • daug merozoitų plyšta ir jie skverbiasi į kitas ląsteles, kuriose vėl dauginasi
    • schizogonijos būdu. Vėliau prasideda antrasis etapas t.y. gametogonija. Dalis
    • merozoitų virsta mikrogametomis, o kita dalis – makrogametomis. Susiliejus
    • mikro ir makro gametoms susidaro zigota, kuri apsigaubia apvalkalu ir virsta
    • oocista ( oocistos rinkinys – diploidinis, o kitų – haploidinis). Tokia oocista
    • - invazinė. Kiekviena kokcidijų rūšis specifiška gyvūnui.

    •   Toksoplazmozė.Sukelia:
    • toksoplazma gondii. Toksoplazmozė yra stuburinių gyvūnų ir žmogaus liga. Ji
    • pažeidžai nervų sistemą, vidaus organus ir akis. Dažnai neturi simptomų. Ši
    • toksoplazmozė egzistuoja 3 pavidalais: endozoitų (vegetatyvinė forma), cistų ir
    • oocistų pavidalu. Endozoitai parazituoja šeimininko audinių ląstelėse.
    • Gyvybiniame cikle egzistuoja du šeimininkai. Galutinis šeimininkas – kačių
    • šeimos atstovas, tarpinis – daugelis stuburinių. Jie užsikrečia per maistą,
    • kuris būna užkrėstas oocistomis. Iš oocistų tarpinio šeimininko žarnyne
    • išsilaisvina sporozoitai – jie patenka į žarnų epitelio ląsteles arba audinius,
    • kuriuose virsta endozoitais. Jie dauginasi pumpuravimo būdu. Audiniuose
    • endozoitai kaupiasi ir gali patekti į kraujotakos sistemą ir parazituoti:
    • kepenyse, inkstuose, plaučiose. Čia endozoitai dauginasi schizogonijos būdu. Susidariusius
    • sankaupoms, jos apgaubiamos dangalu ir formuojamos cistos su daugybe
    • toksoplazmų. Šis dauginimasis vyksta lėtai ir daugelį metų toksoplazmos gali
    • išlikti gyvybingos. Toksoplazmos lokalizuojasi CNS, akyse, rečiau kepenyse ar
    • širdyje. Gyvybiniame cikle kačių atstovai užsikrečia suėsdami užkrėstas peles,
    • paukščius.  Kačių žarnyne endozoitai
    • išsilaisvina iš cistų ir patenką į kraujotakos bei limfines sistemas. Iš
    • kraujotakos sistemos jos nunešamos į įvairius organus, kur dauginasi nelytiniu
    • būdu (pumpuruojasi). Čia pasidauginusios vėl patenka į žarnyną, kur dauginasi
    • schizogonijos būdu. Vėliau prasideda gametogonija ir susidaro oocistos, kurios
    • su išmatomis patenka į aplinką. Toksoplazmozė būna: įgyta, kai užsikrečia
    • suaugęs organizmas; įgimta, kai užsikrečia vaisius per motinos placentą.

    • Būrys: Kraujiniai
    • sporagyviai

    • Tai sporagyviai, parazituojatys kraujyje. Jų šeimininkai
    • žinduoliai, paukščiai ir ropliai. Nelytinis ir lytinis šių pirmuonių
    • dauginimasisi vyksta skirtinguose šeimininkuose. Lytiškai dažniausiai dauginasi
    • uodų ar mašalų organizmuose.Stuburiniai – tarpiniai šeimininkai, nes čia
    • parazitai dauginasi nelytiniu būdu.

    • Pagrindinis kraujinis sporagyvis – maliarinis plazmodijus.
    • Jis yra maliarijos sukėlėjas. Maliarijos rūšys: 3 dienų, 4 dienų, tropinė.
    • Maliarijos vystymuisi reikalinga 2 šeimininkai. Vienas iš jų žmogus ar stambus
    • gyvūnas (tarpinis šeimininkas). Jame maliarinis plazmodijus dauginasi nelytiniu
    • būdu. Galutinis šeimininkas – maliarinis uodas (dvisparnis vabzdys), kuriame
    • dauginasi lytiniu būdu. Maliariniu plazmodijumi užsikrėtęs maliarinis uodas
    • siurbia žmogaus kraują ir su seilėmis į žmogaus organizmą patenka sporozoitai.
    • Jie prasiskverbia į kraujotakos sistemos, kepenų ir kitas ląsteles. Kepenų
    • ląstelėse vyksta schizogonija ir susiformuoja merozoitai. Dalis jų skverbiasi į
    • naujas kepenų ląsteles, kita dalis – į eritrocitus. Eritrocituose merozoitai
    • auga, jų prisidaugina tiek, kad eritrocitas plyšta. Tada toksinės medžiagos
    • patenka į kraują ir žmogų ištinka maliarinis priepuolis ( apie 40 laipsnių
    • temperatūra). Vėliau merozoitai skverbiasi į eritrocitų ląsteles, temeperatūra
    • vėl nukrenta, ir vėl prisidauginus – vėl pakyla. Iš merozoitų susiformuoja
    • mikro ir makrogametocitai, kurie lokalizuojasi arti odos. Tokio žmogaus kraują
    • siurbdamas maliarinis uodas užsikrečia gametocitais. Uodo žarnyne susiformuoja
    • mikro ir makro gametos, kurios kopuliuoja ir susidaro zigota. Ji vadinama
    • ookinete. Ji įsiskverbia į uodo žarnyno ląsteles ir virsta oocista. Oocistoje
    • susidaro šimtai sporozoitų. Jai plyšus, sporozoitai patenka į uodo hemolimfą ir
    • susikaupia seilių liaukosei Ciklas gali prasidėti iš naujo. Maliarija
    • daugiausiai paplitusi Afrikoje. Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Lietuvoje
    • užfiksuoti tik įvežtiniai maliarijos atvejai.

    Būrys:Piroplazmos

    • Piroplazmos yra naminių gyvulių kraujo elementų parazitai,
    • bet jie dauginasi ne schizogonijos būdu, o skildami pusiau. Piroplazmų nešėjai
    • – kraujasiurbės erkės.

    • Babezija – galvijų babeziozės (piraplazmozės) sukėlėjas.
    • Babezijos parazituoja galvijų eritrocituose. Jas perneša ganyklinė erkė.
    • Sergant šia liga, galvijui išsivysto mažakraujystė, o iš eritrocitų išėjęs
    • hemoglobinas pašalinamas su krauju. Piroplazmozės patenka į erkių kiaušinius,
    • po to į lervas ir vėliau į nimfas. Tik suaugusios erkės seilių liaukose koncentruojasi
    • sporogonijos būdu susidariusios piroplazmos, kurios patenka į naują organizmą
    • erkei įkandus.
  12. 12.     Miksosporidijos, jų biologija ir reikšmė.
    Mikrosporidijos – vabzdžių parazitai, jų reikšmė.
    Tipas: Knidosporidijos

    • Parazitiniai pirmuonys. Nesidaugina lytiškai. Sporos –
    • daugialąstės. Jungia dvi klases.

                    Klasė: Miksosporidijos

    •   Žuvų, rečiau
    • varliagyvių ir roplių parazitai, turintys sudėtingas sporas.

    •   Daugiabranduolės,
    • branduoliams būdinga diferencijacija į mikro ir makrobranduolius. Jų gyvenimo
    • ciklas vyksta šeimininko organizme. Miksosporidijos dauginasi lytiniu ir
    • nelytiniu būdu, šeimininkas užsikrečia prarijęs sporų. Šeimininko organizme
    • sporų dangalas išnyksta ir šie pirmuonys patenka į parazitavimo vietas –
    • raumenis, poodinį riebalinį sluoksnį ir kt. Miksosporidijos daugiausiai žuvų
    • parazitas ir parazituoja lydekų šlapimo pūslėje, tačiau nėra joms ypač
    • patogeniškas. Miksosporidijų rūšis, parazituojanti karpių šlapimtakiuose ypač
    • dažna karpių žuvimo priežastis. Jomis gali būti užsikrėtę gūžliai, jų organizme
    • miksosporidijos lokalizuojasi akyse ir žiaunose.Miksosporidijų gentis Myxobolus
    • paplitusi pas karpiažuves. Šie parazitai lokalizuojasi raumenyse ir poodiniame
    • sluoksnyje, kur sudaro gumbus. Žuvys užsikrėtusios šiomis miksosporidijomis –
    • žūsta. Gentis Myxosoma parazituoja pas lašišines žuvis, pažeisdamos kaulinį ir
    • kremzlinį audinius, dėl ko žuvys praranda pusiausvyrą, gali išsikraipyti
    • kaulai. Šie pirmuonys padaro daug žalos žuvininkystei, ypač tvenkininei.

    • Tipas:
    • Mikrosporidijos

    • Labai smulkūs, viduląsteliniai parazitai. Dažniausiai
    • parazituoja įvairius vabzdžius. Jos lokalizuojasi žarnyno ląstelėse, iš kur
    • gali patekti į hemolimfą ir kitus organus. Jos pavojingos šilkverpiams t.y. jų
    • vikšrams ( ant jų atsiranda juodos dėmės ir dėl to jų žūva). Taip pat jos
    • parazituoja bites, sukeldamos bičių baltąjį viduriavimą. Nuo jo žūva visa bičių
    • šeima. Yra kopūstinio baltuko parazitas, tai bandoma panaudoti kovoje su
    • baltuku. Dėmėtąją šilkverpių ligą sukelia mikrosporidija Nosema bombycis. Tai
    • viduląsteliniai parazitai. Šilkverpio vikšrai užsikrečiai prarydami sporas su
    • maistu.Ši liga atneša didelių nuostolių šilko pramonei.
  13. 13.Infuzorijų sandara, dauginimasis ir reikšmė
    galvijų mityboje
    Tipas: Blakstienuotieji

    Klasė: Infuzorijos

    • Infuzorijos – aukščiausios organizacijos
    • pirmuonys. Būdingas judėjimo organas – blakstienėlės. Jos dengia visą ląstelę
    • ir neretai būna išsidėsčiusios tiesiomis linijomis. Blakstienėlės juda
    • sutartinai. Šį judėjimą lemia kinetosomos skersaruožė fibrilė – kinetodesma.
    • Blakstienėlės jaučia išorinį dirginimą Būdinga branduolių diferenciacija t.y.
    • dviejų rūšių branduoliai: vegetatyvinis ir generatyvinis. Kūnas ovalus. Gali
    • gyventi pavieniui arba kolonijomis. Burnos įduba, esanti infuzorijos šone ar
    • viršuje, vadinama peristoma, toliau yra burnos anga – cistoma. Maistas
    • pašalinamas per šalinamąją porą. Būdingos pulsuojančios vakuolės. Infuzorijos
    • gali turėti po vieną ar kelis mikrobranduolius (generatyvinius) ir
    • makrobranduolius (vegetatyvinius). Makrobranduolyje gausu DNR su poliplodiniu chromosomų
    • skaičiumi. Be to, čia susidaro iRNR, kurios dalyvauja baltymų sintezėje.
    • Mikrobranduolyje chromosomos prieš dalijimąsi replikuojasi todėl jų skaičius
    • diploidinis. Gali daugintis lytiniu ir nelytiniu būdu. Nelytinis – skilimas
    • pusiau. Mikrobranduolys dalijasi mitotiškai. Makrobranduolio mitozė
    • nepilnutinė. Lytinis dauginimasis – konjugacija. Dvi infuzorijos susiliečia ir
    • išilgai suauga. Atsiranda kanalėlis. Makrobranduolys palaipsniui išnyksta ir
    • susiformuoja haploidiniai mikrobranduoliai. Infuzorijos apsikeičia genetine
    • informacija. Infuzorijos paplitusios jūrose, gėluose vandenyse ir dirvoje.
    • Infuzorija klumpelė.Užterštų vandenų pirmuonis.

    • Žarninė balantidija randama
    • žmogaus plonojoje ir storojoje žarnose. Minta žarnų turiniu, praryja ir kraujo
    • kūnelius. Gali sukleti žarnų uždegimą – kolitą. Ji padengta pelikule, kurios
    • paviršiuje išsidėsčiusios blakstienėlės. Kiaulinė balantidija – kiaulių
    • balantidiozės sukėlėja. Balantidijos dauginasi pasidalindamos pusiau. Sudaro
    • ovalias arba apvalias cistas. Žmonės ir gyvuliai cistomis užsikrečia per
    • užterštą vandenį ir maistą.

    • Galvijų prieskrandžių simbiontinės
    • infuzorijos. Sveikų galvijų prieskrandžio turinyje gausiai randama įvairių
    • infuzorijų. Beuodegė epidinija. Priekiniame kūno gale turi du blakstienėlių vainikėlius:
    • aplinkburninį ir viršutinį, o kūno galas apvalus. Kūno paviršius padengtas
    • pelikule, išvagota išilginių vagelių. Per ląstelės burną ir ryklę maistas
    • patenka į citoplazmoje esančias virškinimo vakuoles. Pailgo didžiojo branduolio
    • galuose yra dvi pulsuojančios vakuolės. Didžiojo branduolio įlinkime guli
    • mažasis branduolys. Galvijų prieskrandžių infuzorijos yra simbiontiniai gyvūnai
    • (simbiozė – tai toks dviejų organizmų sugyvenimas, kai abiems iš to yra
    • naudos). Galvijų prieskrandžiuose infuzorijoms veistis yra tinkama terpė, jos
    • padeda galvijams suvirškinti celiuliozę. Kai infuzorijos žūsta, jų kūnelių
    • baltymus suvartoja galvijo organizmas. Infuzorijų gausumas ir aktyvumas yra
    • galvijo sveikatos rodiklis. Sergančio galvijo prieskrandžiuose infuzorijų mažai
    • arba jos visai nunykusios.

    • Chilodonela. Žuvų parazitai.
    • Apsikrėtusios jomis žuvys žūva, nes šie pirmuonys pažeidžia žuvų žiaunas ir
    • dažnai ant žuvų odos žvynų galima matyti baltas gleives. Jautriausios žuvys –
    • karpiažuvės ir lašišinės.

    • Trichodinos. Žuvų parazitai, kurie
    • pažeidžia odą, ji nukrenta gabalais, nes jos ypač stipriai prisitvirtina prie
    • odos/žvynų, nes turi chitininių kabliukų.

    Klasė: Siurbiančiosios infuzorijos

    • Neturi
    • blakstienėlių, citosomo, sėslios. Turi mikro ir makrobranduolius ir gali
    • konjuguoti
  14. 14.       Plokščiosios kirmėlės. Siurbikių
    biologija ir įvairovė, vystymasis ir praktinė reikšmė
    • Plokščiosios kirmėlės dvišonės
    • simetrijos gyvūnai. Endoparazitai. Jų kūnas plokščias, turi pilvo ir nugaros
    • puses. Kūnas lapo arba juostos formos. Kirmėlių kūno sieneles sudaro odos ir
    • raumenų maišas. Antrinės kūno ertmės – celomo –neturi, visas kūnas užpildytas
    • jungiamuoju audiniu – parenchima. Jos gyvena gėlame vandenyje, jūroje, dirvoje,
    • daug rūšių prazitinės. Priekiniame ir užpakaliniame gale turi prisitvirtinimo
    • organus. Virškinimas: burna, ryklė, žarna (analinės angos neturi). Kvėpavimo ir
    • kraujotakos sistemų nėra. Nervų sistema: priekiniame kūno gale yra poriniai
    • nerviniai mazgai, iš kurių išeina nerviniai kamienai. Šalinimo sistema:
    • protonefridinio tipo.Vamzdeliai, kurių smulkiausios šakos prasideda žvaigždės
    • formos ląstelėse. Lytinė sistema: dažniausiai hermafroditai, turi tame pačiame
    • organizme sudėtingas lytines vyriškas ir moteriškas sistemas. Daugelio
    • vystymasis sudėtingas. Prisitaikymas: turi siurbtukus, kabliukus ir kitus
    • prisitivritinimo organus. Trisluoksniai organizmai sudaryti iš: ektodermos,
    • mezodermos ir endodermos.

    • Klasės: blakstienuotieji,
    • siurbikės, monogenetinės siurbikės, kaspinuočiai, kaspinuotiniai.

                    Klasė:Siurbikės

    •  
    • Jūrinės ir gėlvandenės kirmėlės, kurių pasaulyje yra apie 3000 rūšių.
    • Kūnas plokščias, pailgas. Kūną dengia virpamasis epitelis.Virškinimo sistemą
    • sudaro priekinė ir užpakalinė aklinos žarnos, burna yra ties kūno viduriu,
    • pilvinėje pusėje. Nuo burnos eina trumpa ryklė. Nervų sistema: kūno priekyje
    • yra pora nervinių mazgų, nuo kurių išilgai kūno eina nerviniai kamienai.
    • Šonuose turi jutimines ląsteles. Turi inversines akis. Šalinimo sistema:
    • protonefridinė, protonefridijos šalina difuzijos būdu į organizmą patekusį
    • vandenį. Lytinė sistema: hermafroditai. Lytinė sistema įvairi, skirtingos
    • gonados ir jų latakai. Dauginasi dažniausiai lytiniu būdu.

    •  
    • Kepeninė siurbikė. Dydis: 3-5 cm. Kūnas lapelio formos, plokščias. Turi
    • du siurbtukus: burninį ir pilvinį. Kūną dengia odos ir raumenų maišas.
    • Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų neturi. Šalinimo sistema būdinga plokščiosioms
    • kirmėlėms. Nervų sistema ganglijinio tipo. Virškinimo sistema: burna, nedidelė
    • ryklė, žarna, analinės angos neturi. Hermafroditai (porinės sėklidės ir
    • neporinės kiaušidės). Į kiaušintakį atsiveria trynio liaukos kanalas ir
    • liaukinio maišelio – Meliso kūnelio – kanalas. Meliso kūnelis išskiria
    • medžiagas, iš kurių susidaro kiaušinėlio apvalkalas.Vystymosi ciklas: du
    • šeimininkai: galutinis ir tarpinis. Galutiniame šeimininke (žmogus, žolėdžiai
    • gyvūnai) parazituoja kepenyse ar tulžies latakuose. Tarpinis šeimininkas –
    • moliuskas (mažoji kūdrinukė). Kiaušinėliai patekę į aplinką turi patekti į
    • vandenį. Vandenyje iš kiaušinėlio išsivyto lerva – miracidija (judri, plaukiojanti
    • vandenyje, kūno priekyje liauka su fermentais, jų pagalba ardo kūrinukės
    • audinius ir patenka į kepenis). Kepenyse miracidijos virsta sporocista, vėliau
    • – redija ir cerkarija. Cerkarija judri ir pasišalina iš kūdrinukės organizmo.
    • Plaukioja vandenyje, prisitvirtina prie vandens augalų ir virsta adoleskarija.
    • Augalų su adoleskarijomis suėdusiame gyvūne susiformuoja stadija – marita
    • (invazinė), iš kurios išsivysto suaugusi kepeninė siurbikė.

    •  
    • Lancetinė siurbikė. Parazituoja avių, galvijų ir kitų žinduolių
    • kepenyse. Galutiniai šeimininkai: galvijai, žolėdžiai gyvūnai. Jų tulžies
    • latakuose parazituoja suagusios Lancetinės siurbikės. Tarpiniai šeimininkai –
    • sausumos pilvakojai moliuskai. Papildomas šeimininkas – skruzdėlės. Lancetinė
    • siurbikė 0,5-1,2 cm dydžio. Lanceto formos. Turi burninį ir pilvinį siurbtukus.
    • Analinės angos nėra, nesuvirškinti maisto likučiai pašalina pro burną. Šalinimo
    • sistema: protonefridinio tipo. Hermafroditai. Vyriška ir moteriška lytinės
    • sistemos gerai išsivysčiusios. Vyriška sistema: porinės sėklidės, sėklatakiai
    • ir sėklos ištekamasis kanalas, lytinė anga ciruse. Moteriška sistema: neporinė
    • kiaušidė, kiaušintakis su sėklos priimtuvu, gimda, lytinė angelė šalia ciruso.
    • Turi trynio liauką ir Meliso kūnelį. Vystymosi ciklas. Iš galutinių šeimininkų,
    • per tulžies latakus siurbikės kiaušinėliai nukeliauja į žarnyną, o iš jo yra
    • pašalinami su išmatomis. Kiaušinėliai patenka į dirvą ir jei yra tinkamos
    • sąlygos, pradeda vystytis. Tokius kiaušinėlius prarija tarpinis šeimininkas –
    • sausumos sraigė. Jos organizme iš kiaušinėlių išeina lerva – miracidija, kuri
    • prasikverbia į kepenis ir virsta sprocista. Iš jų vystosi redijos, o vėliau –
    • cerkarijos. Jos iš moliusko kepenų keliauja į plaučius. Iš čia cerkarijų
    • kamuolėliai – sudėtinės cistos – patenka į aplinką, kur jas suėda skruzdėlės.
    • Jų pilvelyje cerkarijos virsta metacerkarijomis. Tokią skruzdėlę su augalais
    • suvalgę žolėdžiai užsikrečia lancetinėmis siurbikėmis.

    •  
    • Kraujinė siurbikė. Galutinis šeimininkas – žmogus. Tarpinis šeimininkas
    • – moliuskas. Skirtalytė. Gyvena tropinio klimato kraštuose. Parazituoja
    • kraujagyslėse. Mikroskopinė.

    •  
    • Katinė siurbikė. Galutinis šeimininkas- plėšrieji žinduoliai ir žmogus.
    • Tarpinis – pilvakojis moliuskas. Papildomas – žuvys.

    •  
    • Reikšmė: Siurbikės – endoparazitai. Jos padaro žalos gyvulininkystės
    • ūkiams, užsikrečia laukiniai paukščiai, pvz: antys. Tropikuose ir subtropikuose
    • žmones puola kraujinė siurbikė.
  15. 15.      Kaspinuočių sandara, įvairovė, vystymasis
    ir praktinė reikšmė
    Klasė: Kaspinuočiai

    •  
    • Kūnas – strobilė, sudarytas iš daug narelių – proglotidų. Kūno gale yra
    • galvutė – skoleksas, kuria kaspinuočiai prikimba prie žarnų sienelės. Lytinė
    • sistema kiekviename narelyje. Siurbtukais, kabliukais ar vagelėmis kaspinuotis
    • prisitvirtina prie šeimininko žarnos sienelės. Šalinimo sistema: protonefridijų
    • tipo. Išilgai kūno eina du latakai. Nervų sistema: yra du nerviniai kamienai,
    • kurie prasideda galvutėje esančiame nerviniame mazge. Lytiniai organai: dauguma
    • hermafroditai. Vyriška lytinė sistema sudaryta iš daugybės sėklidžių, kurių
    • trumpi latakai atsiveria į sėklatakius, šie – į sėklos išmetamąjį lataką.
    • Išmetamojo latako gale yra cirusas. Moteriška lytinė sistema sudaryta iš
    • makšties, kiaušintakio, šakotos kiaušidės, turi trynio liauką ir Meliso kūnelį,
    • gimda atsiveria į lytinė kloaką.

    • Jautinis
    • kaspinuotis. Prazituoja žmonių plonojoje žarnoje, o lervos vystosi
    • galvijų raumenyse. Kūnas (strobilė) – 4-10 metrų ilgio. Kūnas suplotas, kaspino
    • pavidalo, sudarytas iš proglotidų, kurie yra nevienodi. Priekyje smulkūs ir
    • trumpi, o gale – kvadratiniai. Priekyje yra skoleksas, žemiau jo – kaklelis,
    • kur auga nauji kūno nareliai. Galvutės sandara: kriaušės formos, 1-2 mm
    • skesmens, turi 4 raumeninius siurbtukus. Kaspinuotis neturi virškinimo
    • sistemos, maitinasi visu kūno paviršiumi. Nesubrendusio narelio sandara:
    • narelis padengtas odos ir raumenų maišu. Viršutinis sluoksnis vadinamas
    • tegumentu. Pro tegumentą įsiubiamas maistas ir jį dengia 3 sluoksniai raumenų:
    • žiedinių, išilginių ir įstrižinių. Kiekvieno narelio šone yra lytinis
    • gumburėlis, kur atsiveria lytinių sistemų kanalai. Šalinimo sistema
    • protonefridinio tipo. Nervų sistema būdinga kaspinuočiams. Lytinė sistema:
    • hermafroditai. Lytinė sistema gerai išvystyta kiekviename narelyje, tačiau
    • paskutiniai kūno nareliai turi tik moterišką lytinę sistemą. Subrendusio
    • narelio sandara: jame gimda užima beveik visą erdvę, o kiti lytiniai organai
    • atrofuojasi. Vystymosi ciklas.Galutinis šeimininkas – žmogus, tarpinis –
    • galvijas. Galvijas su žole suėda kaspinuočio narelius su kiaušinėliais.
    • Virškinimo trakte išsilaisvina onkosfera, kuri chitininiais kabliukais
    • prasiskverbia į kraujagysles. Kraujas onkosferas išnešioja po galvijų kūną:
    • raumenis, širdį, plaučius ir t.t. Čia onkosfera virsta pūslelės pavidalo lerva
    • – viriu (cisticerku).

    • Kiaulinis
    • kaspinuotis. Parazituoja žmogaus plonojoje žarnoje, o lervinė stadija
    • retais atvejais gali apsistoti žmogaus akyse, smegenyse. Tarpiniai šeimininkai:
    • kiaulės, šernai, katės, šunys. Kūno ilgis 2-3 metrai. Nareliai trumpi ir
    • platūs. Galvutės sandara: turi 4 raumeninius siurbtukus ir straubliuką su
    • chitininių dantukų vaininku. Galvutė pereina į trumpą nesegmentuotą kaklelį.
    • Nesubrendusio narelio sandara: Narelis padengtas odos ir raumenų maišu, kurio
    • viršutinis sluoksnis vadinamas tegumentu. Kaspinuotis neturi virškinimo ir
    • kvėpavimo sistemos. Kenkia šeimininkui pasisavindamas dalį maisto medžiagų ir
    • išskirdamas toksiškus medžiagų apykaitos produktus. Šalinimo sistema:
    • protonefridinio tipo. Nervinė sistema būdinga kaspinuočiams. Po visą narelį
    • išsišakoja hermafroditinė lytinė sistema. Kūno ertmių nėra, visus tarpus
    • užpildo parenchima. Moteriška lytinė sistema: kiaušidė su 3 skiltimis, o toliau
    • tokia pat, kaip būdinga kaspinuočiams. Vyriška lytinė sistema būdinga
    • kaspinuočiams. Subrendusio narelio sandara: užpildytas išsišakojusios gimdos,
    • kiti lytiniai organai sunykę. Vystymosi ciklas: subrendęs narelis su
    • kiaušinėliais pasišalina iš žmogaus organizmo. Juos prarija kiaulės arba kiti
    • tarpiniai šeimininkai, kurių žarnyne išeina lervos – onkosferos.Jos patenka į
    • kraujotakos sistemą ir yra išnešiojamos po visą organizmą. Raumenyse iš
    • onkosferų išsivysto viriai (cisticerkai).

    • Echinokokas.
    • Galutinis šeimininkas – šunys, vilkai ir kiti mėsėdžiai, tarpinis šeimininkas –
    • galvijai, kiaulės, žmonės. Echinokoko kūno ilgis 3-5 mm. Galvutė turi 4
    • raumeninius siurbtukus ir straubliuką. Galvutė jungiasi su kūnu kakleliu.
    • Subrendęs tik paskutinis narelis Nesubrendusių narelių lytinė sistema panaši į
    • kiaulinių kaspinuočių, o subrendusiame narelyje būna išsikerojusi gimda.
    • Vystymosi ciklas. Narelius su kiaušinėliais suėda žolėdžiai gyvūnai (žmogus nuo
    • neplautų rankų). Iš kiaušinėlio tarpinio šeimininko žarnyne išeina onkosfera
    • (su 6 kabliukais). Ji prasiskverbia į kraują ir į limfą ir yra išnešiojama po
    • visą organizmą. Čia pradeda augti echinokoko viris – pūslė. Galutiniai
    • šeimininkai užsikrečia suėdę gyvulių vidaus organų su echnokokų pūslėmis.

    • Platusis
    • (žuvinis) kaspinuotis. Galutinis šeimininkas mėsėdžiai bei
    • žmogus, tarpiniai šeiminikai – irklakojai vėžiagyviai (ciklopas) ir žuvys. Kūno
    • sandara: ilgis 7-16 m. Nareliai trumpi ir platūs. Galvutė pailga, šonuose yra 2
    • prisisiurbimo vagelės – botrijos. Galvutė su kūnu susijungusi kakleliu.
    • Nesubrendusio narelio sandara. Panaši į kitų kaspinuočių, bet turi skirtumų.
    • Nėra lytinės kloakos gumburėlio narelio šone, jis yra narelio pilvinėje pusėje.
    • Gimda ne šakota, o vingiuota, gimdos vingiai rozetės formos. Subrendusio
    • narelio sandara. Sunykę visi lytiniai organai išskyrus gimdą. Ji yra pripildyta
    • bręstančių kiaušinėlių. Vystymosi ciklas: Kaspinuotis vystosi galutiniame
    • šeimininke ir 2 tarpiniuose. Iš galutinio šeimininko kiaušinėliai išeina į
    • aplinką ir turi patekti į vandenį. Vandeyje iš kiaušinėlių išeina koracidija (
    • apvali, judri, plaukioja vandenyje). Joje yra onkosfera. Vandenyje korocidijas
    • prarija ciklopas. Jo žarnyne koracidija numeta blakstienėles ir skverbiasi į
    • organizmo ertmes. Ciklope susiformuoja procerkoidas. Kai vėžiagyvį suėda žuvis,
    • tai procerkoidas prasiskverbia į žuvies raumenis ar kitus organus ir virsta
    • plerocerkoidais. Žvėrys užsikrečiai suėsdami užsikrėtusią žuvį.

    • Papastoji
    • ligulė. Galutinis
    • šeimininkas – žuvimi mintantys paukščiai, tarpinis – žuvys ir irklakojai
    • vėžiagyviai. Vystymosi ciklas. Suėdus sergančią žuvį paukščių žarnyne atsiranda
    • plerocerkoidai, kurie prisisiurbia prie žarnų sienelės ir iš jų išauga lytiškai
    • subrendusios ligulės. Paukščiai su išmatomis išskiria kiaušinėlius į vandenį.
    • Vandenyje iš kiaušinėlių išsivysto koracidijos. Jas prarija irklakojai
    • vėžiagyviai ir jų organizme iš korocidijų išsivysto procerkoidai. Kai vėžiagyvį
    • su procerkoidais prarija žuvis, jo organizme išsivysto kaspino pavidalo lervos
    • – plerocerkoidai. Reikšmė: parazitai, žmogaus parazitai, kenkia žuvininkystei
  16. 16.Apvaliosios kirmėlės. Askaridžių sandara, rūšys
    ir vystymasis
    •   Gyvena jūrose, gėluose vandenyse, dirvoje, gali būti endoparazitai.
    • Būdinga dvišonė simetrija. Kūną dengia kutikulė, kuri formuojasi iš
    • vienasluoksnio epitelio. Po juo vienas išilginis raumenų sluoksnis. Pailgos,
    • siūlo formos kirmėlės, kūnas nenariuotas, be galūnių. Turi pirminę kūno ertmę –
    • pseudocelį, kuri yra užpildyta skysčiu ir joje išsidėsto kirmėlės vidaus
    • organai. Turi vamzdelio pavidalo žarnyną, kurio vienas galas prasideda burna, o
    • antras baigiasi analine anga. Virškinimo sistema iš 3 skyrių: priekinė,
    • vidurinė ir užpakalinė žarna. Neturi nei kvėpavimo, nei kraujotakos sistemų.
    • Šalinimo sistema protanefridinė, turi išilginius šalinimo kanalus ir vienląstes
    • liaukas. Nervų sistemą sudaro nerviniai kamienai ir apyryklinis žiedas.
    • Skirtalytės. Lytiniai organai siūliškos formos. Klasės: nematodų, velniaplaukių
    • (sutinkamas gėluose vandens telkiniuose), dygiastraublių, pilvablakstienių.

    • Plaukagalvis. Vienas
    • kūno galas platesnis negu kitas. Žmogaus (žinduolių) parazitas parazituojantis
    • virškinamajame trakte. Žmogus užsikrečia per maistą.

    • Kiaulinė askaridė.
    • Parazituoja kiaulių plonojoje žarnoje ir sukelia askaridozę. Askaridės –
    • ištęstos verpstės formos. Patelės gali išaugti iki 40 cm ilgio, priekinio
    • trečdalio pabaigoje yra žiedinės vagelės pavidalo persmauga. Patinėliai žymiai
    • mažesni, jų užpakalinis galas užsirietęs į pilvo pusę. Specialių
    • prisitvirtinimo organų neturi, žarnyne laikosi įsirėmusi galais į
    • sieneles.  Kūną dengia odos ir raumanų
    • maišas, jo viršutinis sluoksnis – kutikula. Ji baltos spalvos, standi – atlieka
    • išorinio skeleto funkciją ir apsaugo nuo suvirškinimo. Po kutikula yra
    • hipoderma ir vienas sluoksnis išilginių raumenų. Po hipoderma yra keturios
    • raumenų juostos: nugarinė, pilvinė ir dvi šoninės. Virškinimo sistema: burna,
    • ryklė vidurinė žarna, užpakalinė žarna analinė anga (patelių)/kloaka
    • (patinėlių). Lytinė sistema: patelė turi porines kiaušides, kiaušintakius ir
    • gimdas, dvi gimdos sueina į makštį. Patinų lytinė sistema viengubas vamzdelis:
    • sėklidės, sėklatakis, sėklos išmetamasis latakas. Apvaisinimas vidinis.
    • Šalinimo sistema: turi šalinimo kanalus, užpakaliniame gale šalinimo vamzdeliai
    • aklini, o priekyje abu kanalai sueina į vieną ir netoli burnos atsiveria –
    • pora. Ant šalinimo kanalų guli kelios žvaigždės formos fagocitinės ląstelės.
    • Nervų sistema. Du nerviniai kamienai, kurie prasideda apyrykliniame žiede.
    • Vystymosi ciklas: Apvaisinti kiaušinėliai su išmatomis patenka į dirvą.
    • Kiaušinėliuose išsivysto invazinės lervos. Kiaušinėliai su lervomis patenka į
    • kiaulės organizmą. Žarnyne iš kiaušinėlio išeina lerva ir skverbdamasi patenka
    • į kraujotakos sistemą. Su krauju per kepenis patenka į širdį, o iš čia į
    • plaučius. Lervoms būtinas deguonis. Plaučių alveolėse auga ir yra atkosėjamos
    • su skrepliai ir prarijamos. Žarnyne lervos auga ir iš jų išsivysto lytiškai
    • subrendusios askaridės. Žarnyne patinėliai apvaisina pateles ir jos pradeda
    • išskirti kiaušinėlius.

    • Spalinė. Parazituoja žmogaus
    • žarnyne (storojoje žarnoje). Sukelia ligą – enterobiozę. Smulkios, baltos
    • kirmėlės. Patelių galas nusmailėjęs, o patinėlių susuktas į spiralę.
    • Priekiniame kūno gale yra pūslelės pavidalo kutikulės susitorėjimas – verikula,
    • kuria spalinė prisitvirtina prie žarnyno sienelių. Virškinimas: burna, stemplė
    • (turi kramtymo plokštelę), žarnos, analinė anga. Šalinimo sistema: du šalinimo kanalai
    • (šonuose) ir fagocitinės ląstelės. Nervų sistema susideda iš aplinkryklinio
    • žiedo ir išilgai kūno einančių nervinių kamienų. Kraujotako ir kvėpavimo
    • sistemų nėra. Lytinė sistema: patelė: kiaušidės, kiaušintakiai, gimdos,
    • makštis, lytinė angelė; patinai: sėklidės, sėklatakis, sėklos išmetamasis
    • latakas, lytinė kloaka. Patinas turi šėrelio formos išaugą, spikulę.

    • Žmoginė askaridė, arklinė
    • askaridė. Spiralinė trichina.
  17. 17.      Spiralinės trichinos sandara, vystymasis
    ir reikšmė
    •   Parazituoja kiaulėse, šernuose, graužikuose ir kituose
    • žinduoliuose.Sukeliama liga vadinama trichinelioze. Kūnas padengtas odos ir
    • raumenų maišu, o viršutinis lygus sluoksnis vadinamas – kutikula. Skirtalytės,
    • pasižymi lytiniu dimorfizmu. Patinai mažesni ir jų kūno užpakaliniame gale yra
    • dvi kūgio formos išaugos – skiautės. Jomis patinai prikimba prie patelių.
    • Patelės turi gerai išsivysčiusią kiaušidę, trumpą kiaušintakį ir išvešėjusią
    • gimdą, kurios gale yra sėklos priimtuvas, makštį. Patinai turi sėklidę,
    • sėklatakį, sėklų pūsleles (jos atsiveria į užpakalinę žarną). Kraujotakos ir
    • kvėpavimo sistemos neturi. Virškinimo sistema: burna, ryklė, stemplė, vidurinė
    • žarna, užpakalinė žarna, analinė anga (patelių)/ kloaka (patinų). Spiralinių
    • trichinelių vystymosi ciklas. Užsikrečiama valgant užkrėstą kiaulieną ar
    • šernieną. Žarnyne raumenys ir trichinelių lervų kapsulės suvirškinami, o
    • išėjusios lervos skverbiasi į žarnyno epitelio ląsteles. Ten išsivysto lytiškai
    • subrendę patinai ir patelės. Čia įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo patinai
    • nugaišta, o patelės skverbiasi gilyn į limfinius mazgus ir pagimdo daug
    • lervučių, po 2 mėn grįžta į žarnyną ir nugaišta. Naujos lervos limfa ir krauju
    • išnešiojamos po visą šeimininko kūną. Dažniausiai apsistoja diafragmos,
    • tarpšonkauliniuose, kramtomuosiuose, liežuvio, akių raumenyse. Raumenyse lervos
    • maitinasi, auga, ardo skaidulas, sukeldamos raumenų uždegimą. Per 2 savaites
    • lervos užauga ir susisuka į spirales ir pasidengia kapsulėmis. Raumenų
    • uždegimas tuo metu aprimsta. Kapsulių sienelės apkalkėja ir trichinelių lervos
    • gali ilga išgyventi ir būti invazinėmis. Reikšmė: pavojingiausia apvalioji
    • kirmėlė Lietuvoje.
  18. 19.Daugiasiariu žieduotųjų kirmėlių biologija ir reikšmė
    žuvininkystėje 
    • Tipas: Žieduotosios kirmėlės.
    • Potipis: Bebalnelinės. Klasė:Daugiašerės

    • Joms priklauso apie 13000 rūšių.
    • Jų kūnas skirstomas į galvinę, liemeninę ir uodeginę dalis. Galvinė dalis:
    • sudaryta ir prostomiumo(galvos skiautė) ir perstomiumo (burnos skyrius).
    • Liemeninė dalis: segmentacija heteronominė, nes kūno segmentai vienas nuo kito skiriasi.
    • Jų kūną dengia vienasluoksnis epitelis ir plona kutikulė. Odos raumenų maišą
    • sudaro epitelis ir po juo einantys žiediniai ir išilginiai raumenys. Būdinga
    • antrinė kūno ertmė – celomas. Virškinimo sistema: burna, ryklė, stemplė,
    • vidurinė žarna ir užpakalinė žarna. Šalinimo sistema: metanefridinė. Gyvena
    • daugiausiai jūros dugne, galvos skiautėje turi ūselius ir antenas, priklausomai
    • nuo rūšies gali turėti 2 arba 4 akis. Burna apatinėje kūno dalyje, galvinės
    • skiautės priekinėje dalyje – čiupikai. Kiekviename segmente ( išskyrus galvą ir
    • uodegą) pora parapodijų. Priklausomai nuo rūšies gali kvėpuoti žiaunomis arba
    • visu kūno paviršiumi. Kraujotakos sistema neuždara. Ją sudaro nugarinė ir
    • pilvinė kraujagyslės, kurias jungia žiedinė kraujagyslė. Nervų sistema
    • ganglijinė (aplinkryklinis žiedas, viršryklinis ir poryklinis ganglijai,
    • nerviniai kamienai, grandinėlė, jutimo organai: čiuopikliai, antenos, ūseliai).
    • Skirtalytės. Priklausomai nuo rūšies kiaušialąstės/spermatozoidai gali
    • formuotis kiekviename segmente arba tik užpakaliniuose segmentuose. Būdingas
    • išorinis apvaisinimas.

    • Skirstomi į 3 poklasius:
    • klajojantieji, sėslieji ir dygiaodžių parazitai.

    • Klajojantieji: gyvenimo būdas
    • šliaužiojamasis. Sėslieji: gyvena vamzdeliuose, sudarytuose iš epitelio
    • išskiriamos medžiagos arba kalkių.Yra rausiančiųjų formų. Būdinga didelė
    • segmentacijos heteronomija, silpnesnis parapodijų išsivystymas. Rūšys: dugninė
    • nereidė, smiltkirmis. Dugninė nereidė. Jūrų gyventoja, gyvena jūros
    • dugne. Yra geras žuvų maistas. Nereidės kūnas sudarytas iš žiedo pavidalo
    • segmentų. Visi segmentai, išskyrus galvos, vienodi, todėl tokia segmentacija
    • vadina homonomine. Nereidės pilvo pusė lygi, o nugaros – iškili. Kūnas
    • skirstomas į priekinį ir užpakalinį galus. Priekiniame gale yra galvos segmentai:
    • galvos ir burnos skyriai. Galvos skyriuje matyti pora čiuptuvų ir pora ūselių –
    • palpų. Palpuose yra cheminio jutimo organai. Ant palpų 4 akys, o už jų dvi
    • uodimo duobutės. Visi kūno segmentai, išskyrus pirmąjį, turi parapodijas.
    • Paskutinis kūno segmentas turi ūselių pavidalo ataugas ir analinę angą.

    • Reikšmė: bentosiniai gyvūnai.
    • Dauguma plėšrios. Jomis minta jūriniai gyvūnai, žuvys, vėžiagyviai, galvakojai
    • moliuskai. Kai kurios filtruoja vandenį. Kai kurios (smiltkirmis) naudojamos
    • kaip masalas žuvims.
  19. 20.Mažašerių žieduotųjų kirmėlių biologija, jų
    biologinė ir ūkinė reikšmė
    • Tipas: Žieduotosios kirmėlės.
    • Potipis: Balnelinės. Klasė: Mažašerės

    • Mažašerių žieduotųjų kirmėlių
    • reikšmė: Praleisdamos didelius kiekius dumblo per savo žarnyną gėlavandenės
    • mažašerės yra esminis faktorius veikiantis vandens telkinio gruntą. Vaidina
    • didelį vaidmenį valydami vandens telkinius nuo pūvančių augalų liekanų. Sliekai
    • giliai išpurena dirvą, tai padeda skverbtis orui ir drėgmei, padeda augalų
    • šaknims skverbtis į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Sliekai permaišo dirvą.
    • Sliekai misdami organinėmis medžiagomis pagreitina jų mineralizaciją, todėl
    • augalai gali lengviau įsisavinti jiems reikiamus cheminius elementus.
    • Žuvininkystės ūkiuose sliekai auginami kaip pašaras žuvimis.

    • Gėlavandenės arba sausumos
    • kirmėlės. Parapodijų neturi, jų vietoje yra šereliai. Celomas gerai išsivystęs.
    • Gonados yra tik keliuose segmentuose. Uždara kraujotakos sistema. Galvinė dalis
    • be akių ir be palpų. Segmentų skaičius nepastovus. Vienasluoksnį epitelį dengia
    • plona kutikulė, o daugybė vienaląsčių liaukučių išskiria baltymingas gleives,
    • kad kūno paviršius būtų slidus.

    • 2 būriai: vandeninės mažašerės ir
    • sliekai.

    • Vandeninės mažašerės. Tai vandens
    • gyventojai. Tubifeksai. Kūnas segmentuotas, turi antrinę kūno ertmę –
    • celomą. Joms būdinga dvišonė simetrija. Pagrindinės organų sistemos –
    • virškinimo, kvėpavimo, šalinimo, kraujotakos, nervų, lytinė. Kraujotakos
    • sistema yra uždara, šalinimo sistema yra metanefridijų tipo, nervų sistema
    • sudaryta iš viršryklinio, aplinkryklinių mazgų ir pilvo nervų grandinėlės. Turi
    • primityvius judėjimo organus – parapodijas. Pasaulyje tubifeksų priskaičiuojama
    • nuo 10 iki 43 rūšių. Tubifeksai paplitęs Europoje, Azijoje ir Šiaurės
    • Amerikoje. Vienos rūšys gyvena gėlame vandenyje, kitos jūroje, ant kranto ar
    • seklių vandens telkinių dumble, taip pat yra rūšių gyvenančių upių žiotyse ar
    • kituose kintančio sūrumo vandenyse.

    • Slieko biologija.
    • Nariuotas, kiekviename narelyje yra šeriai, burna pilvinėje dalyje, ją dengia
    • skiautė. Turi odos raumenų maišą ir odoje jutimines ląsteles. Virškinimo
    • organai: burna, ryklė (išskiria fermentus, kurie neutralizuoja humuso rūgštį,
    • nes sliekai minta organinėmis medžiagomis, stemplė, gurklys, skrandis, priekinė
    • žarna, užpakalinė žarna, analinė anga. Kvėpuoja visu kūno paviršiumi.
    • Kraujotakos sistema uždara – kraujas teka tik kraujagyslėmis ir į kūno ertmes
    • neišsilieja. Turi nugarinę ir pilvinę kraujagysles, kurias jungia žiedinė
    • kraujagyslė. Šalinimas nefridijų tipo. Šalinamas amoniakas ir šlapalas. Nervinė
    • sistema ganglijinė: aplinkryklinis nervinis žiedas, kurį sudaro viršryklinis ir
    • poryklinis mazgai, du nerviniai kamienai. Turi odoje lietimosi, cheminio ir
    • šviesinio dirginimo jutimo organus. Lytinė sistema – hermafroditai. Lytinė
    • sistema išsidėsčiusi priekiniame kūno gale, turi balnelį, kuris reikalingas
    • dauginimuisi, slinkdamas balnelis surenka kiaušialąstes ir spermatozoidus, jis
    • išskiria baltymines medžiagas, iš kurių formuojasi kokonas, kuriuo minta
    • embrionai. Kokonas nuslenka nuo slieko ir jame vystosi nauji individai.
    • Kryžminis apvaisinimas t.y. du individai apsikeičia savo lytinėmis ląstelėmis.
    • Nelytinis dauginimasis – regeneracija. Rūšys: žeminis sliekas, kaliforninis
    • sliekas. 
  20. 21. Dėlių biologija, įvairovė ir reikšmė
    • Gėlavandenės,
    • rečiau – jūrinės ar sausumoje gyvenančios kirmėlės. Atstovai – grobuonys,
    • kraujasiurbiai. Ilgis 3-10cm. Neturi šerelių. Cilindriškos formos. Kūnas
    • suskirstytas į išorinius segmentus. Vidinė ir išorinė segmentacija viena kitos
    • neatitinka. Pirmieji ir paskutinieji segmentai kūno galuose baigiasi
    • siurbtukais. Priekiniu siurbtuko centre yra burna. Daugybę lipnių ląstelių
    • turintis epitelis apgaubtas jungiamuoju audiniu, kuriame įsiterpę gerai
    • išsivystę žiediniai, išilginiai ir nugaros-pilvo raumenys. Tarp kūno sienelės
    • ir organų esančias tuštumas užpildo mezenchima. Turi iki 5 porų akelių
    • priekiniame kūno gale, nugaros pusėje. Dėl esančios mezenchimos sumažėja celomo
    • ertmė, kuri užpildyta jungiamuoju audiniu. Turi chromatoforus, kurių dėka dėlė
    • gali keisti spalvą. Dėlių balnelis formuojais už pirmo trečdalio segmentų.
    • Lytinio neaktyvumo metu balnelis yra neryškus, o veisimosi metu gausios
    • balnelio liaukos išskiria gleives su baltymais. Balnelis yra kokonas ir
    • embrionų maistas (trynio liaukos). Kūna dengia kutikulė,kurią dėlė nusimeta kas
    • 2-3 dienas. Dauguma dėlių minta skysčiais (kraujas, organizmo syvai) arba gyvu
    • maistu (kitomis dėlėmis, kirmėlėmis ir kt.) Žanduotosios dėlės turi žandus.
    • Rykliadėlėms būdinga ištįsusi stemplė. Medicininės dėlės burnos ertmėje turi 3
    • apatinius žandus, o jos seilių liaukose yra 3 rūšių fermetų HIRUDINO(stabdo
    • kraujo krešėjimą), HISTAMINO(mažina kraujagyslių spazmus ir
    • HIALURONIDAZĖS(skaido hialurono rūgštį, mažina jos klampumą). Skrandyje yra
    • šoninės išaugos – kišenės naudojamos kaip rezervuarai. Dėlės kvėpuoja visu kūno
    • paviršiumi, tik jūrinės dėlės turi žiaunas. Turi uždarą kraujotakos sistemą,
    • kurią atlieka celomo lakūnų sistema. Storiausi lakūnų kanalai yra ventralinis
    • ir dorsalinis, o plonesni – lateraliniai, atlieka širdies f-jas. Pulsuodami šie
    • kanalai varo kraują pirmyn, o dorsaliiu ir ventraliniu lakūnais teka atgal.
    • Žanduotųjų dėlių celomo lakūnos yra tokios tankios, kad sudaro kapiliarų
    • sistemą. Kraujas būna raudonas nuo ištirpusio plazmoje hemoglobino. Nervų
    • sistema tipiška: porinis viršryklinis ganglijai, aplinkryklinės konektyvos, iš
    • 4 ganglijų – poryklinis ganglijas, toliau – pilvinė nervų grandinėlė.Akys tik
    • skiria šviesą nuo tamsos. Dėlės gerai junta virpesius. Šalinimo sistema iš
    • metanefridijų, bet gerokai pakitusi. Metanefridiniai kanalai viename segmente
    • prasideda, o baigiasi kitame, blakstienotas piltuvėlis neprisijungęs prie
    • kanalo galo, o atsiveria į pūslę, esančia šalia kanalo. Metanefridiniai
    • kanalėliai siauri, sudaryti iš grandinėlės ląstelių, kurių viduriu eina plonas
    • kanalėlis. Lytinė sistema – hermafroditai.

    • Puola žuvis,
    • varliagyvius, vandens paukščius, žinduolius, kai kuriuos bestuburius (sraiges,
    • chironomidus). Yra ektoparazitai. Sausumos dėlės yra plėšrios minta sliekais,
    • vabzdžiais. Parazituoja jūrose – krabus, delfinus, vėžlius.

    • Įvairovė: dėlių
    • kalsei priklauso apie 300 parazitinių ar plėšrių kirmėlių rūšių. Dauguma dėlių
    • gyvena gėluose, negiliuose vandenyse. Nejautrios deguonies trūkumui. Klasei
    • priklauso 2 poklasiai – senovinės ir tikrosios dėlės.

    • Atstovai: Medicininė dėlė, Netikroji
    • kumeldėlė, Žuvinė dėlė, Plokščioji dėlė, Antinė dėlė, Moliuskinė dėlė.
  21. 22. Dvigeldžių moliuskų biologija, svarbiausios rūšys ir panaudojimas žmonių mityboje
    • 22. Apie 20000 rūšių.
    • Jūriniai ir gėlavandeniai moliuskai. Jų kriauklė sudaryta iš dviejų geldelių.
    • Galva redukuota. Žiaunos siūliškos ar plokštelių formos. Būdinga dvišalė
    • simetrija. Iš šonų kūną gaubia kriauklė, sudaryta iš dviejų geldelių, sujungtų
    • ligamentu. Kriauklės dalis suglaudžia ar praveria 1-2 stiprūs suveriamieji
    • raumenys, sandariai uždarantys geldeles ir apsaugantys moliuską nuo grobuonių.
    • Dauguma kriauklių simetriškos, pailgos, padengtos storu kalkiniu sluoksniu. Kai
    • kurios jūrinės rūšys turi storą perlamutrinį sluoksnį, kuris dėl šviesos
    • spindulių interferencijos gali žvilgėti rausvai, gelsvai ar melsvai. Kriauklės
    • vidinėje pusėje yra mantija, o tarp mantijos ir kūno susidaro maža ertmė,
    • kurioje telpa žiaunos ir koja. Tarp pravirų geldelių susidaro plyšys – sifonas,
    • pro kurį į mantijos ertmę patenka vanduo. Sifonai yra dviejų tipų – žiauninis
    • ir kloakinis. Pro žiauninį vanduo teka į mantijos pusę, o pro kloakinį –
    • išteka. VIRŠKINIMO SISTEMA neturi galvos ir ryklės su radule, todėl maistas per
    • stemplę patenka tiesiog į vidurinės žarnos skrandį. Abipus skrandžio yra dvi
    • stambios kepenų skiautės. Toliau vidurinė žarna sudaro ilgą kilpą kojoje ir
    • pereina į užpakalinę žarną, kuri atsiveria į mantijos ertmę. Minta
    • mikroplanktonu arba detritu filtruodami vandenį pro burnos skiautes į stemplę.
    • Stambios, netinkamos maistui dalelės pašalinamos pro sifoną. KVĖPAVIMO ORGANAI
    • žiaunų lapeliai. KRAUJOTAKOS SISTEMA atvira. Iš žiaunų kraujas teka į du
    • prieširdžius, iš jų į skilvelį, iš kurio teka į dvi aortas – priekinę ir
    • užpakalinę, kurios skyla į arterijas. Jomis kraujas patenka į koją, mantijos priekinę
    • dalį ir vidaus organus. Iš arterijų kraujas teka į sinusus, o iš organų
    • telkiasi į centrinį sinusą, iš kurio patenka į žiauninę kraujagyslę. NERVŲ
    • SISTEMA turi tris poras ganglijų ir ilgas konektyvas. LYTINĖ SISTEMA
    • skirtalyčiai, bet lytiniu dimorfizmu nepasižymi.

    • Panaudojimas
    • žmonių mityboje: maistui gaudomos ir vartojamos šukutės, austrės, midijos. Tai
    • specifinis, delikatesinis maistas.

    • Rūšys:
    • akmengraužiai, jūrinė taurioji perluotė, bedantė, šiaurinė perluotė, širdutė,
    • dreisena, islandinė šukutė, valgomoji austrė, laivagraužis.
  22. 23. Pilvakojų
    moliuskų biologija, svarbiausios rūšys ir ūkinė reikšmė
    • Žinoma apie 70000
    • rūšių. Gyvena ant žemės, žemėje ir vandenyje. Kūną sudaro galva su čiuopikliais
    • ir akimis, liemuo bei koja. Koja turi platų padą. Liemuo paprastai būna
    • susuktoje kriauklėje. Dėl to pilvakojai – asimetriški gyvūnai. Asimetriški yra
    • ir jų vidaus organai. Dažniausiai redukuojais dešinės pusės įvairūs organai.
    • Primityviausių – kriauklė ir vidaus organai simetriški. Jie turi ir porą
    • ktenidinių žiaunų. Skirtalyčiai arba hermafroditai. Pilvakojus nesunku
    • atpažinti iš susisukusios kriauklės, kurioje būna vidaus organai. Pilvakojų
    • raumenys specializuoti. Odos ir raumenų maišo neturi. Specifinis raumuo vienu
    • galu prisitvirtinęs prie kriauklės išilginės ašies, o kitas jo galas eina į
    • galvą ir koją. Šis raumuo moliuską įtraukia į kriauklę. VIRŠKINIMO SISTEMA jos
    • sandara įvairi, nes įvairi mityba. Burna yra priekinėje galvos dalyje. Į ryklę
    • atsiveria seilių liaukos. Ryklėje yra radulė, turinti chitininių ar raginių
    • dantukų eiles. Už ryklės – stambi stemplė, kai kurių pilvakojų – plati, virtusi
    • gurkliu. Vidurinės žarnos priekinė dalis praplatėjusi ir sudaro skrandį. Į
    • skrandį atsiveria pora „kepenų“ latakų. Kepenys – vidurinės žarnos šoninės
    • išaugos. Užpakalinė žarna atsiveria į mantijos ertmę. KVĖPAVIMO SISTEMA
    • svarbiausi ir pirminiai kvėpavimo organai – kteidinės žiaunos. Tik
    • primityviausi pilvakojai turi ktenidines žiaunas.Dėl asimetrijos viena žiauna
    • būna redukuota. Be tikrųjų žiaunų jie gali turėti netikrąsias (įvairios
    • plonasienės išaugos su kraujotakos sinusų kapiliarais). Sausumos moliuskai
    • žiaunų neturi. Kvėpavimo f-jas atlieka mantija. Ji sudaro pilvakojų plaučius.
    • Mantijos ertmė su išore jungiasi nedidele anga, todėl moliuskų vidaus organai
    • neišdžiūsta. KRAUJOTAKOS SISTEMA širdis yra visai arti kvėpavimo takų, todėl iš
    • jų arterinis kraujas beveik tiesiogiai patenka į prieširdžius. Širdis būna
    • perikardiume arba širdies maišelyje. Primityviųjų pilvakojų ji sudaryta iš
    • dviejų prieširdžių ir skilvelių. Daugelio kitų dešinioji žiauna redukuota,
    • taigi redukuotas ir dešinysis prieširdis. Iš širdies skilvelio kraujas patenka
    • į aortą, kuri šakojasi į porą arterijų. Viena kraujas teka į galvą ir mantiją,
    • o kitas – į žarną, kepenis ir gonadas. NERVŲ SISTEMA paprasčiausios sandaros
    • pilvakojai dar neturi šonanervių kamieninės nervų sistemos bruožų. Bet jau yra
    • ganglijai, kuriuose telkiasi nervinės ląstelės. Aukštesniųjų pilvakojų nervų
    • sistema – ganglijinė. JUTIMO ORGANAI cheminio ir mechaninio jutimo ląstelių itin
    • gausu galvos priekinėje dalyje ir kojos pakraščiuose. Svarbūs cheminio jutimo
    • organai – osfradijos yra mantijos ertmėje, šalia ktenidijų. Šalia burnos
    • esantys čiuopikliai – skonio ir uoslės organai. Už jų išsidėstę ilgi
    • čiuopikliai – lietimo organai. Kartais jų viršūnėse būna akys. ŠALINIMO SISTEMA
    • dauguma pilvakojų turi vieną kairįjį inkstą, kurio piltuvėlis atsiveria į
    • perikardo ertmę, o kito galo anga- šalia analinės angos. Primityvieji
    • pilvakojai turi ir dešinįjį inkstą, nors jis gerokai mažesnis. LYTINĖ SISTEMA
    • priekiažiauniai beveik visi skirtalyčiai, galažiauniai – hermafroditai. Visų
    • galvakojų gonados neporinės. Priekiažiaunių iš sėklidžių sėklatakis atsiveria į
    • mantijos ertmę. Šalia galvos būna kopuliacijos organas. Į jį nuo sėklatakio
    • galo eina atskiras kanalas. Priekiažiaunių patelių nuo kiaušidžių eina
    • kiaušintakis, kuris praplatėjęs sudaro gimdą, kurioje yra liaukų,
    • produkuojančių kiaušinio baltymą ir apvalkalą. Galažiaunių gonada – viena
    • hermafroditinė liauka, produkuojanti ir kiaušialąstes ir spermatozoidus.

    • Ūkinė reikšmė.
    • Žemės ūkio kultūrų kenkėjai yra šliužai. Šliužai
    • minta beveik viskuo, graužia pupeles, salotas, špinatus, bulvių gumbus, morkas,
    • tabaką, burokėlius, sunaikina braškyno derlių, o kai įsimeta į kopūstų ar
    • salotų lysvę, iš sultingų lapų lieka tik gyslos. Tačiau ne visi
    • gamtoje esantys šliužai yra kenkėjai, kai kurie maisto atžvilgiu yra labai
    • siauros specializacijos – maitinasi tik vienos kurios nors rūšies grybais ir
    • panašiai.

    • Rūšys:
    • Tinkluotasis šliužas, Vynuoginė sraigė, Tropikinė sraigė, Mažoji kūdrinukė,
    • Rapana, Ciprėja, sodinė sraigė, ritininė sraigė, kūdrinukė, gyvevedė sraigė,
    • perlamutrinukė, jūrų ausytė. 
  23. 24. Galvakojai
    moliuskai – sudėtingiausios sandaros minkštakūniai. Maistui naudojamos jų rūšys
    • Tai jūriniai
    • dvišalės simetrijos moliuskai, apatinėje kūno pusėje turintys gilią mantijos
    • ertmę. Joje yra viena, kartais dvi poros žiaunų. Kriauklę turi tik primityvios
    • rūšys, kitų – ji redukuota. Koja virtusi čiuopikliais. Skirtalyčiai. Galvakojų
    • kūnas sudarytas iš galvos ir liemens. Galva gerai išsivysčiusi. Joje yra akys
    • ir čiuopikliai apsupta burna. Primityviųjų čiuopikliai be siurbtukų.
    • Aukštesniųjų galvakojų čiuopikliuose gausu siurbtukų. Dešimtkojų du čiuopikliai
    • gerokai ilgesni už kitus. Čiuopikliais gaudomas grobis. Liemuo plokščias, maišo
    • ar torpedos formos. Šonuose arba kūno gale yra skiautės, kurios padeda
    • palaikyti judėjimo kryptį. Visą galvakojo liemenį dengia mantija. Nautilius
    • (Būrio nautilus genties galvakojis) turi senovinės sandaros kriauklę. Ji jam –
    • hidrostatinis organas. Vidinę kriauklę turi dešimtkojai. Sepijos kriauklė yra
    • delno dydžio arba didesnė, turi kietą nugarinę plokštelę, kurios vidinę pusę
    • dengia gausios plonytės kalkinės plokštelės. Kalmarų kriauklė – tik siaura
    • nugarinė plokštelė. Aštuonkojai kriauklės neturi. Po vienasluoksniu epiteliu
    • yra mezoderminės kilmės jungiamasis audinys, kuriame gausu pigmentinių ląstelių
    • – chromatoforų ir iricidų. Chromatoforų ląstelės jungiasi su nervų sistema,
    • todėl galvakojai, išplėsdami vienus ar suglausdami kitus chromatoforus, lengvai
    • keičia kūno spalvą. VIRŠKINIMO SISTEMA už burnos esančioje ryklėje yra pora
    • raginių žandų, kuriais galvakojis gali perkasti žuvies kaukolę. Ryklėje yra
    • liežuvis su radule. Į ryklę patenka seilių liaukų sekretas. Seilėse yra fermentų
    • ir nuodų. Fermentai skaido angliavandenius ir baltymus, o nuodai paded nužudyti
    • auką. Praplatėjusi stemplė sudaro gurklį. Už jos yra skrandis ir toliau –
    • plonoji žarna. Užpakalinė žarna atsiveria į mantijos ertmę. Užpakalinės žarnos
    • gale yra rašalinė liauka, gaminanti rudą skystį. KRAUJOTAKOS SISTEMA beveik
    • uždara. Širdis iš skilvelio ir dviejų (nautiliaus - 4) prieširdžių. Iš
    • skilvelių į priekinę kūno dalį eina stambi galvinė aorta, o plonasienė – į
    • vidaus organus. Yra arterijos, venos ir kapiliarai. KVĖPAVIMO SISTEMA kvėpavimo
    • organus sudaro tipiškos ktenidinės žiaunos. Jų turi dvi (nautilius 4). NERVŲ
    • SISTEMA labai išsivysčiusi ir cetralizuota. Virš ryklės yra smegenys. Nuo
    • smegenų eina du mantijos nervai, kurie baigiasi žvaigždės formos ganglijais. Nautiliaus
    • nervų sistema sudaryta iš trijų lankų: viršryklinio ir dviejų poryklinių.
    • JUTIMO ORGANAI lietimo ir cheminio jutimo ląstelių gausu visame kūno
    • paviršiuje, bet daugiausia – prie burnos ir čiuopikliuose. Nautilius turi
    • osfaridijas. Aukštesnieji dvižiauniai turi sudėtingus uoslės organus –poakines
    • duobutes, kurių pagalba plėšrūs galvakojai grobį užuodžia iš toli. Taip pat
    • galvakojai turi akis ir statocistus. ŠALINIMO SISTEMA nautilius turi keturis
    • inkstus, o dvižiauniai – du. Inkstai – plačių maišelių pavidalo. Ekskretai iš
    • kraujo patenka į inkstus, nes inkstus liečia žiauninių venų ataugos. LYTINĖ
    • SISTEMA skirtalyčiai. Nautiliaus ir kai kurių aukštesniųjų galvakojų gonados –
    • porinės. Kiti turi vieną gonadą. Patelių kiaušintakiai poriniai arba neporiniai,
    • trumpi, atsiveria į mantijos ertmę.

    • Nautilus –
    • primityviųjų būrys

    • MAISTUI
    • NAUDOJAMOS RŪŠYS: Aštuonkojai, kalmarai, sepijos
  24. 25. Nariuotakojų
    biologija ir įvairovė
    • Nariuotakojų
    • kutikulė nevienalytė ir sudėtinga. Tai storesnis ar plonesnis kūno šarvas,
    • saugantis gyvūnus. Nariuotakojai augdami neriasi – vieni visą gyvenimą, kiti
    • iki kol suauga. Kūnas sudarytas iš segmentų. Kiekvienas segmentas turi vieną
    • porą ataugėlių. Segmentai gali susilieti (oligomerizacija) ir sudaryti atskiras
    • kūno dalis. Išsivysto nariuotos galūnės, vyksta raumenų diferenciacija
    • (išsivysto skersaruožiai raumenys): atsiranda išorinis chitininis skeletas
    • (egzoskeletas), apsaugantis nuo įvairaus poveikio, be to, prie jo prisitvirtina
    • raumenys. Kūną sudaro: galva, krūtinė, pilvelis. Galva – susilieję keli
    • segmentai, iš kurių lieka tik ataugėlės. Galvoje yra akronas – centrinė sritis,
    • kurioje atsiveria burna, akys, jutimo organai, antenulės, po dangalu – vidinė
    • ausis. Prie akrono gali jungtis antriniai segmentai. NERVŲ SISTEMA galvoje yra
    • centrinis ganglijas – galvos smegenys. Turi tris dalis – priekinę(atsakinga už
    • jutimus), vidurinę (dažniausiai atsakinga už analizę) ir užpakalinę (atsakinga
    • už koordinaciją, elgesį, judesius). Krūtinės srityje, sudarytoje nepriklausomai
    • iš kiek segmentų, yra viena-dvi poros nervinių mazgelių. Pilvo srityje nervinė
    • grandinėlė turi mazgelį kiekviename segmente. KRAUJOTAKOS SISTEMA atvira,
    • sudaro pulsuojantis organas – širdis arba nugarinė kraujagyslė. Kraujas teka
    • kraujagyslėmis ir išsilieja į lakūnas (kūno ertmės su tam tikromis medžiagų
    • atsargomis). Iš jų kraujas susiurbiamas į kraujagysles ir jomis kraujas patenka
    • į širdį. Vėžiagyvių, voragyvių, kai kurių žemesniųjų vabzdžių kraujo plazmoje
    • yra ištirpusio hemoglobino, todėl kraujas yra rausvas ir perneša deguonį. Kitų
    • nariuotakojų kraujas gali nepernešti deguonies, tačiau visais atvejais
    • nariuotakojų kraujas atlieką maitinamąją f-ją. Kraujas->hemolimfa.
    • VIRŠKINIMO SISTEMA sudaryta iš priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnų. Į
    • vidurinę žarną atsiveria virškinimo liaukos. Užpakalinė žarna pasibaigia
    • analine anga. Ektoderminės kilmės priekinę ir užpakalinę žarnas iškloja
    • kutikulė. Priekinėje žarnoje kartais būna papildomas chitininis kramtymo
    • aparatas. KVĖPAVIMO SISTEMA labai įvairi, priklauso nuo gyvenimo būdo. Dauguma
    • smulkiųjų nariuotakojų kvėpavimo sistemos neturi ir kvėpuoja visu kūno
    • paviršiumi per ploną kutikulę. Vandenyje gyvenančios rūšys turi žiaunas ar jų
    • f-jas atliekančias galūnes, o sausumoje – vėduoklinius plaučius ir trachėjas,
    • kurios atsiveria į išorę kvėptukais. ŠALINIMO SISTEMA ją sudaro Malpigijaus
    • vamzdeliai arba koksalinės liaukos, kurias turi žemesnieji nariuotakojai.
    • LYTINĖ SISTEMA išsivysčiusi skirtingai, dauginasi tik lytiniu būdu, neretas
    • lytinis dimorfizmas.

    • ĮVAIROVĖ
    • nariuotakojai – vienas gausiausių tipų, jam priklauso apie 1.5mln. gyvūnų
    • rūšių. Šie gyvūnai paplitę visur išskyrus Antarktidos žemyną.

    Nariuotakojų potipiai ir atstovai:

    • ŽIAUNAKVAPIAI
    • upinis vėžys, vėdarėliai, dafnijos, sakulinos, jūrų antytės, ciklopai, karpių
    • utėlė, krevetės

    • TRACHĖJINIAI
    • elniavabalis, akmenlindės, skolopendra, tarakonai, ankstyvės, lašalai,
    • žirgeliai, termitai, blakės, tripsai

    • TRILOBITINIAI
    • kardauodegis, skorpionvėžis, skorpionas, voras kryžiuotas, juodoji našlė,
    • tarantulas, niežinė erkė

    • JŪRŲ
    • VORAI nedideli ilgakojai jūrų gyvūnai neturintys pilvelio
  25. 26. Žemesniųjų
    vėžiagyvių biologija ir ūkinė reikšmė
    • Būriai:
    • Žiaunakojai, Šakotaūsiai, Kiautuotieji vėžiagyviai, Irklakojai, Žuvinės utėlės
    • ir Ūsakojai.

    • ŽIAUNAKOJAI
    • vystymasis su metamorfoze, nervų sistema kopėtinio tipo, porinės facetinės akys
    • ir neporinė nauplijinė akelė, ilga vamzdelio pavidalo širdis su pora ostiumų
    • kiekviename kūno segmente. Kojelės sudarytos primityviai ir turi plonasienes
    • išaugas pripildytas hemolimfos ir atliekančias kvėpavimo f-ją, galvos segmentai
    • ne visi suaugę, sudaro dvi dalis. SKYDVĖŽIS

    • ŠAKOTAŪSIAI
    • sudaro esminę gėlavandenio planktono dalį, aptinkami dideliais kiekiais.
    • Abipusiškai nuolaidus, iš šonų suplotas šakotaūsio galvakrūtinio šarvas
    • apgaubia visą kūną, skydas gale užsibaigia aštriu spygliu. Galvoje be
    • nauplijinės yra ir neporinė facetinė akis, sudaryta iš nedidelio omatidijų
    • skaičiaus. Antenos pakitusios į lokomotorinius organus, stipriai
    • išsivysčiusios, dvišakės ir padengtos plunksniškais šereliais. Krūtinės kojos
    • 4-6 poros ir sudaro savotišką filtravimo aparatą. Dauginimasis: vyksta keleto
    • partenogeninių kartų ir vienos dvilytės kartos kaita. Vasarą apinkamos tik
    • patelės besidauginančios partenogeniškai. Rudenėjant patelės pradeda dėti
    • kiaušinius, iš kurių išsivysto patinai. Jie apvaisina pateles. Apvaisinti
    • kiaušiniai yra didesni. Kinta forma priklausomai nuo gyvenimo sąlygų. DAFNIJA

    • KIAUTUOTIEJI
    • VĖŽIAGYVIAI tai labai smulkūs vėžiukai, dideliais kiekiais aptinkami jūrose ir
    • gėluose vandenyse. Sudaro žymią planktono dalį. Būdingi bruožai: šarvas
    • sudarytas iš dviejų kiautelių, primenančių geldeles, visiškai paslepia gyvūno
    • kūną. Plaukomieji organai – antenulės. Daugelis neturi kraujotakos sistemos, o
    • kitų ji sudaryta vien iš širdies.

    • IRKLAKOJAI sudaro
    • svarbiausia jūrinio planktono dalį, nors aptinkama ir gėluose vandenyse. Dažnai
    • pasirodo dideliais kiekiais sukeldami vandens spalvos pakitimus. Išskleisdami į
    • šalis savo ilgas, daugelio narelių antenules, sklando jomis vandens
    • sluoksniuose. Kai kurių antenulės įvairiai pritaikytos prisikabinti prie
    • šeimininko organų ir čiulpti jo audinių syvus (parazitinės formos). Kai kurie
    • irklakojai yra parazitinių kirmėlių gyvenimo ciklo tarpiniai šeimininkai.
    • Krūtinės galūnės primityvios ir yra dvišakio pobūdžio. Širdies dažniausiai neturi.
    • Turi neporinę nauplijinę akį. KALANAI, CIKLOPAI

    • ŽUVINĖS UTĖLĖS
    • Nedidelis būrys, kilme artimas irklakojams. Gyvena ant žuvų odos, siurbia
    • kraują. Kūną sudaro vientisa galva, plati krūtine iš 4 segmentų, trumpas,
    • nenariuotas pilvelis. Antenos ir antenulės virtusios kabliukais, maksilės –
    • siurbtukais, mandibulės – straubliuku. Turi tris nauplijines ir dvi sudėtines
    • akis. Antroji maksilių pora ir krūtinės kojos – dvišakos. KARPINĖ UTĖLĖ

    • ŪSAKOJAI dauguma
    • sėslūs gyvūnai,kai kurie – parazitai. Tipingos sėslios formos: balanai ir jūrų
    • antytės Balanai džnai dideliais kiekiais padengia povandeninius daiktus:
    • akmenis, jas, moliuskų kriaukles. Išorėje matyti nupjauto kūgio formos
    • kriauklė. Gyvūnas kriauklėje guli ant nugaros, kojelėmis aukštyn. Prie
    • kriauklės sienelių prieina odos raukšlės - mantija. Neturi akių. SAKULINA-
    • išvalgo krabų vidų, krabų parazitai. JŪRINĖ ANTYTĖ, BALANAI

    • ŪKINĖ REIKŠMĖ kai
    • kurie žemesnieji vėžiagyviai sudaro didelę dalį planktono, o juo minta daug
    • žuvų ir kitų vandens gyventojų. Irklakojai sudaro didelę banginių maisto dalį.
    • Didžiausią ūkinę reikšmę turi šakotaūsiai Dafnijos. Jos yra auginamos veisiamų
    • ar akvariuminių žuvų pašarui. Lengvai veisiasi tiek natūraliuose, tiek
    • dirbtiniuose vandens baseinuose ir yra mėgstamos žuvininkų.
  26. 27. Aukštesniųjų vėžiagyvių biologija, reikšmė žmonių ir gyvūnų mityboje
    •   Primityvūs požymiai: dvišakos galūnės, daug
    • segmentų, pilvelis su galūnėmis, arterijų sistema. Specifiniai požymiai:
    • pastovus 19 segmentų skaičius, sudėtinga virškinimo sistema su kramtomuoju ir
    • filtraciniu skrandžiais, patelių lytinė anga atsiveria 6 segmente, o patinų – 8
    • krūtinės segmente, neturi furkos,iš kiaušinių išsirita sudėtingesnės sandaros
    • lervos, galva neretai suaugusi su krūtine ir padengta bendru šarvu sudaro
    • galvakrūtinę. Galva iš šešių segmentų, krūtinė – iš aštuonių. Turi penkias
    • poras kojų, kurių pirmoji dažnai būna virtusi žnyplėmis. Pilvelis sudarytas iš
    • šešių segmentų, dažnai naudojamas plaukimui. Turi centrinę nervų sistemą.
    • Būdingos pilvelio galūnės ir anteninės liaukos. Dažniausiai 7 (kartais 8)
    • pilvelio segmentai. Gausiausia vėžiagyvių klasė su šešiais būriais ir maždaug
    • 25 000 žinomų rūšių. Daugiausiai gyvena jūrose, tačiau taip pat ir gėluose
    • vandenyse bei sausumoje. Šiai
    • didelei ir įvairiai vėžiagyvių grupei, kurią sudaro 13 būrių ir 349 šeimos,
    • priklauso didžiausias pasaulio krabas. Jo išskiestos kojos siekia 4 m pločio, o
    • kai kurių kitų aukštesniųjų vėžiagyvių ūgis nesiekia 1mm. Nepaisant didžiulio
    • dydžio skirtumo visi aukštesnieji vėžiagyviai turi daug bendrų požymių. Jie
    • dažniausiai ryškiai spalvoti, turi tvirtą kalcio karbonatu sutvirtintą
    • egzoskeletą. Karapaksas veikia kaip žiaunų kamera ir niekad negaubia pilvelio.
    • Šių vėžiagyvių akys dažniausiai ant stiebelių, o antenos- atsikišusios. Krūtinė
    • sudaryta iš aštuonių segmentų, pilvelis -iš šešių segmentų, su plokščia uodegos
    • vėduokle (telsonu), kuria gyvūnas geba greitai irtis, kad paspruktų nuo priešų.
    • Daugelio rūšių pirmosios 1-3 krūtinės galūnės virtusios žandikojais, skirtais
    • maitinimuisi, likusios padeda judėti. Pilvelio galūnėmis vėžiagyviai plaukioja,
    • rausiasi, poruojasi ir nešioja kiaušinėlius. Dauguma rūšių priklauso dešimtkojų
    • vėžių būriui -jam priskiriamos gerai pažįstamos krevetės, vėžiai, krabai,
    • omarai. Jų pirmosios poros galūnės dažniausiai padidėjusios, apginkluotos
    • žnyplėmis. Šie vėžiagyviai svarbūs jūrų mitybinėse grandinėse, o daugeliui
    • stambesnių rūšių gaudomos maistui.

    • REIKŠMĖ ŽMONIŲ MITYBOJE: dažniausiai žmonių maistui
    • naudojami dešimtkojų vėžių būrio atstovai: Kamčatkinis krabas, upinis vėžys, krevetės,
    • omarai, didžioji tigrinė krevetė, didžioji upinė krevetė. Kai kurios rūšys
    • specialiai auginamos maistui jūrinėse fermose. Per metus sugaunama 10mln. tonų
    • vėžiagyvių naudojamų maistui. Aukštesnieji vėžiagyviai yra populiari,
    • delikatesinė žmogaus mitybos dalis. Kai kuriuose pasaulio regionuose tai vienas
    • pagrindinių maisto šaltinių. Jūrų gėrybės – naudingas žmogui maistas. Iš
    • Eufauzidų būrio atstovų krilių gaminama baltyminga pasta. Valgomi – burnakojų
    • būriui priklausantys vėžiai-maldininkai.

    • REIKŠMĖ GYVŪNŲ MITYBAI nemažai lygiakojų būrio atstovų,
    • šoniplaukos, mizidės, kumidai– svarbus žuvų maistas.

     

     
  27. 28. Vorų
    biologija, svarbiausios rūšys ir reikšmė
    • Vorų galvakrūtinė
    • su nenariuotu pilveliu jungiasi siauru stiebeliu, kurį sudaro redukuotas
    • septintasis segmentas. Cheliceros nagelio formos. Į jas patenka nuodų liaukos
    • sekretas. Patinų pedipalpuose telpa spermatoforai arba skystis su sperma.
    • Pilvelio gale yra įvairios verpimo liaukos. Liaukučių nepaprastai daug (iki
    • 1000), o jų išskiriamas sekretas ore stingsta. Voratinklio siūlai
    • nevienodi.  Pamatiniai – ilgi, tvirti ir
    • sausi, jie sudaro voratinklio spindulius. Gaudomoji dalis audžiama iš klijingų
    • siūlų. Kiaušinių kokonus gaubia banguotieji siūlai. Kiekvieną siūlą sudaro
    • daugybė gijelių. Voratinklių forma įvairi. Ji priklauso nuo gaudomo grobio. Nuo
    • voratinklio iki voro slėptuvės tęsiasi signalinė gija. Patekusi į voratinklį
    • auka suvyiojama į pluoštą gijų. Tada voras pro cheliceras suleidžia virškinimo
    • fermentų ir kiek palaukęs iščiulpia maisto tyrę. VIRŠKINIMO SISTEMA susideda iš
    • priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnų. Galvos apačioje tarp chelicerų yra
    • mikroskopiška burnos angelė. Iš burnos maistas patenka į ryklę, stemplę,
    • siurbiamajį skrandį. Šie trys sudaro priekinę ektoderminę žarnos dalį. Šių žarnos
    • skyrių sienelės išklotos chitinu. Į ryklę atsiveria seilių liaukų latakais.
    • Pusiau skystą maistą voras iščiulpia palikdamas kietą dangalą. KRAUJOTAKA
    • išilgai krūtingalvės ir pilvelio eina stambi nugarinė kraujagyslė. Pilvelyje
    • sustorėjusi ji sudaro vamzdelio pavidalo širdį. Širdis turi kelias poras
    • ostiumų su vožtuvais. Pro ostiumus kraujas patenka į širdį iš aplinkširdinės
    • ertmės. Kraujotakos sistema neuždara, kraujas teka ne tik kraujagyslėmis, bet
    • ir kūno ertmėmis. Voro kraujas neturi dažo. KVĖPAVIMAS plaučiai, trachėjos.
    • ŠALINIMO SISTEMA vorai turi Malpigijaus vamzdelius, kurie atsiveria į rektalinį
    • maišelį. Ekskretas išteka pro analinę angą. NERVŲ SISTEMA ir jutimo organai.
    • Voras turi pilvinę nervų grandinėlę, kurios priekiniame gale yra stambus antryklinis
    • ir poryklinis ganglijai. Antryklinis ganglijas vadinamas voro galvos
    • smegenimis. Iš jutimo organų voras turi akis ir lytėjimo organus. Lytėjimo
    • organai yra plaukeliuose, kurie dengia galūnes ir pedipalpus. Voras turi 8
    • paprastas akis. LYTINĖ SISTEMA vorai yra skirtalyčiai gyvūnai, pasižymintys
    • dimorfizmu. Patinai turi porines sėklides ir sėklatakius, kurie atsiveria pilvo
    • apačioje lytinėmis angelėmis. Patelių pilvelyje yra porinės kiaušidės, iš jų
    • išeina ploni kiaušintakiai. Kiaušidžių galai sueina į vieną vamzdelį, kuris
    • vadinamas gimda. Pilvelio pradžioje patelė turi sėklos priimtuvo angelę, pro
    • kurią į sėklos priimtuvo pūsleles patenka patinų sėkla.

    • RŪŠYS: voras
    • kryžiuotis, naminis voras, tarantulas, karakurtas, voras paukštėda, vandeninis
    • voras, vandeninis voras-sidabriukas, juodoji našlė, falanga, solpūga, frina.

    • REIKŠMĖ: kadangi
    • vorai yra grobuonys, naikinantys dažniausiai kenksmingus vabzdžius – muses,
    • uodus ir pan., todėl juos reikėtų laikyti naudingais gyvūnais. Tačiau kai kurių
    • vorų įkandimai sukelia ligų simptomus, sunkius susirgimus, kartais net mirtį.
    • Yra labai pavojingų vorų (karakurtas) ne tik laukiniams bei naminiams gyvūnams,
    • bet ir žmonėms. Karakurto įkandimas dažnai sukelia mirtį.
  28. 29. Bičių
    erkės, jų biologija ir reikšmė. Niežinių erkių biologija,rūšys ir sukeliamos
    ligos
    • BIČIŲ ERKĖS Iš
    • išorės erkė padengta stangria, labai chitinizuota, rudos spalvos kutikula. Jos
    • paviršius padengtas plonais šereliais. Po ja yra hipoderma. Suaugusi erkė turi
    • 4 poras nariuotų kojų. Kojos trumpos ir storos, baigiasi čiulptukais arba
    • siurbtukais., kuriais erkė prisitvirtina prie bitės kūno. Taip pat tokiomis
    • kojomis erkė lengvai vaikšto bičių korio sienlių paviršiumi. Patelės – skersai
    • ovalios formos. Erkės kūnas – idiosoma – priekyje jungiasi judria jungtimi su
    • burnos organais  - gnatosoma. Burnos
    • organų pamatinė dalis – vamzdelio pavidalo – gnatobazė. Ji susidaro iš
    • suaugusių pedipalpų pamatinių narelių. Patino kūnas beveik apvalus, priekinis
    • galas nusmailėjęs, kutikula – baltos arba pilkšvos spalvos, mažai chitinizuota.
    • Po krūtinės skydeliu yra lytinė anga. Patinai randami uždarose korių akutėse
    • ant bičių ir tranų lervų bei lėliukių. Korių akutėse patinai susiporuoja su
    • patelėmis ir gaišta.VIRŠKINIMO SISTEMA prasideda burna. Į burnos ertmę atsiveria
    • viena pora seilių liaukų. Iš burnos ertmės maistas patenka į raumeningą ryklę,
    • iš jos į trumpą stemplę, o pastaroji atsiveria į centrinę žarną. Erkės žaryne
    • yra keturios porinės ir dvi neporinės aklosios ataugos. Į šias ataugas erkė
    • gali prisisiurbti daug maisto. Centrinė žarna pereina į tiesiąją žarną, kurioje
    • yra išsiplėtimas – rektalinė pūslė. Ši pūslė į išorę atsiveria analine anga.
    • ŠALINIMO SISTEMA sudaryta iš dviejų plonų Malpigijaus vamzdelių, kurie tęsiasi
    • erkės šonais ir atsiveria į rektalinę pūslę. KRAUJOTAKOS SISTEMA neuždara. Virš
    • centrinės žarnos yra ampulės pavidalo širdis. Užpakaliniame širdies gale yra
    • angelė, pro kurią į širdį iš kūno ertmių patenka hemolimfa. NERVŲ SISTEMA jos
    • centras yra vienas nervinis mazgas. Jis esti ties ta vieta, kur stemplė
    • susijungia su žarnynu. Iš mazgo išeina nerviniai kamienai į kojas ir vidaus
    • organus.KVĖPAVIMO SISTEMA sudaryta iš plonų vamzdelių – trachėjų –
    • tinklo.Trachėjos į išorę atsiveria angelėmis – stigmomis. LYTINĖ SISTEMA
    • patelės turi porinę kiaušidę, du kiaušintakius, neporinę gimdą ir makštį.
    • Lytinė angelė atsiveria krūtinės skydelio užpakaliniame krašte.

    • REIKŠMĖ:
    • parazituoja bites, sukelia bičių varoozę. Padaro daug žalos bitynams. Ligą
    • platina sergančios bičių šeimos ir jų spiečiai. Šeimos viduje sukėlėją platina
    • ir kitas šeimas užkrečia bitės darbininkės, taip pat bičių motinos, ant kurių
    • kūno yra erkių patelių. Bičių varooze sukelia Varroa Jacobsoni erkė. Naikinti
    • šias erkes sunku tačiau bitynus galima išgelbėti. Svarbu pastebėti ligą,
    • ištirti bityną ir laiku pradėti bityno gelbėjimą.

    • NIEŽINĖ ERKĖ
    • Erkės kūnas ovalios formos, nesegmentuotas, padengtas pusiau permatoma rusvai
    • gelsvos spalvos chitinine kutikula. Kūno paviršius išvagotas smulkiais
    • grioveliais ir apaugęs šereliais. Gilesnė skersinė vagelė dalija erkės kūną į
    • krūtingalvę ir pilvelį. Priekiniame kūno gale yra straubliukas, kurį sudaro
    • suaugę į krūvą cheliceros ir pedipalpai. Šalia straubliuko – trumpos, sudarytos
    • iš trijų narelių, pedipalpų ataugėlės – čiuopikliai (palpai). Erkės akių neturi.
    • Iš pilvelio pusės – 4 poros kojų. Jos trumpos, storos, sudarytos iš 5 narelių.
    • Patelės turi siurbtukus (čiulptukus) ant priekinių dviejų porų kojų, patinėlis
    • ant visų. Šios erkės yra vienos mažiausių erkių. Erkės parazituoja ant odos
    • epidermio raginiame sluoksnyje. Judri apvaisinta patelė patekusi ant odos
    • rausia tunelius, o patinėliai keliauja jais ir apvaisina patelės padėtus
    • kiaušinėlius. Erkių judėjimas sukelia niežulį. Iš kiaušinėlių gana greitai
    • išsirita lervos, jos virsta nimfomis. Po kelių dienų nimfos virsta
    • teleonimfomis ir nusinėrusios – suagusiomis erkėmis.

    • RŪŠYS IR
    • SUKELIAMOS LIGOS niežinės erkės 
    • skirtingos rūšys parazituoja skirtingus gyvūnus ir žmogų. Sukelia
    • kiaulių niežus, arklių niežus, žmogaus niežus, šunų niežus, rudųjų lapių
    • niežus.
  29. 30. .
    Ganyklinių  (šuninių) erkių šeima, jų
    rūšys, biologija, sukeliamos ir platinamos ligos
    • Šuninė erkė –
    • labiausiai žinoma kraujasiurbė erkė. Patinai beveik dvigubai mažesnis už alkaną
    • patelę 4mm. Patelė, prisisiurbusi kraujo būna beveik 1cm. Kraujasiurbių erkių
    • gebėjimas įsiurbti didelį kiekį kraujo susijęs su vidurinės žaros sandara. Nuo
    • jos eina aklosios ataugos, kurios persipindamos su kitais organais užpildo kūno
    • ertmę. Patelės odą praduria duriamaisiais žandais. Tik prisisiurbusi patelė
    • gali dėti kiaušinius. Šuninės erkės patelė deda kiaušinius ant žemės
    • paviršiaus. Iš kiaušinių išsirita lervos, kurios parazituoja ant įvairių
    • smulkių miško gyvūnų: driežų, paukščių, žinduolių. Po metamorfozės erkės
    • šliaužioja po augalus ir užpuola stambius gyvulius bei žmones. Šuninė erkė,
    • įsisiurbusi į gyvulio arba žmogaus odą, paprastai sukelia niežėjimą, paraudimą.
    • Šuninės erkės ir kitos erkė iš tos pačios iksoidinių grupės gali būti labai
    • pavojingos galvijams, būdamos sunkių ligų pernešėjomis. Erkės gali labai ilgai badauti
    • (daugiau kaip metus) todėl gali užpulti žmogų patalpoje, kur seniai nebuvo nei
    • žmoių, nei gyvulių.

    • Pasižymi lytiniu
    • dimofizmu, visas kūnas padengtas chitinine kutikule. Patinėlių nugaroje
    • kutikulė sustorėjusi ir sudaro skydelį, kuris dengia visą kūno paviršių.
    • Patelių skydelis dengia tik pirmą kūno trečdalį. Patelė stambesnė už patiną.
    • Patelės kūnas gali plėsti, o patinėliams tai padaryti trukdo chitininis
    • skydelis. Erkių krūtingalvė suaugsusi su pilveliu. Galvos priekyje yra
    • straubliukas, kurį sudaro histomas (suaugusios cheliceros), apaugęs aštriais
    • chitininiais dantukais ir pedipalpai. Pilvelio gale yra plyšelio pavidalo
    • analinė anga, ji pridengta perianaline raukšle. Turi 4 poras vaikščiojamųjų
    • kojų (krūtingalvės skyriuje), lervos – 3 poras. Ties trečiosios kojų poros
    • prisitvirtinimo vieta atsiveria patelių lytinė angelė, o ties ketvirtosios
    • kojos pamatu, erkės šonuose atsiveria kvėpavimo angelės. Burnos organai:
    • duriamojo siurbiamojo tipo. Į erkės burną atsiveria seilių liaukų kanalai,
    • seilėse yra fermento, kuris neleidžia kraujui krešėti.

    • Gali pernešti
    • piroplazmozės sukėlėjus (sporagyvius arba kraujinius sporagyvius). Erkės
    • pernaša vidurazijinę ir grįžtamąją šiltinę, dėmėtąją šiltinę, tularemiją,
    • erlichiozę. Laimo liga: išplitusi vidurinio klimato juostoje. Erkės įkandimo
    • metu sukėlėjas patenka į kraują ir išplinta po visą organizmą. Erkinis
    • encefalitas – sukelia virusas, kurį platina šuninė ir taiginė erkės. Erkinis
    • encefalitas paplitęs Eurpopoje. Negydoma, bet galimas vakcinavimas.

    • Rūšys: Šuninė
    • erkė, taiginė erkė, Pievinė erkė, Stepinė erkė
  30. 31. Vabzdžių klasės charakteristika ir jų vystymosi būdai.
    Charakteristika:

    • Sausumos, rečiau
    • gėlavandeniai gyvūnai, kurių dydis nuo 0.2mm
    • iki 30cm. Kūnas iš trijų dalių – galvos, krūtinės ir pilvelio. Galvoje yra
    • burnos ir jutimo organai. Krūtinė iš 3 segmentų, kurių kiekviename yra pora
    • kojų, todėl vabzdžiai gali būti vadinami šešiakojais. Paprastesnės sandaros
    • vabzdžiai yra besparniai, aukštesnieji turi sparnus. Pilvelis gali turėti 11
    • segmentų, jų gale yra telsonas. Pilvo kojelių nėra, kartais yra jų rudimentai.

    Išorinė sandara:

    • Galva suaugtinė,
    • jos kapsulėje beveik išnykusios segmentų ribos, embrionui vystantis galvos
    • segmentai ryškūs. Tai rodo galvoje esančios trys galūnių poros (paprastai viena
    • pora priklauso vienam segmentui). Tačiau iš viso galvą sudaro 5 segmentai.
    • Pirmasis: akronas su pora antenų, jos yra homologinės vėžiagyvių antenulėms ir
    • šimtakojų antenoms. Antrojo segmento galūnės redukuotos. Kiti trys segmentai
    • turi burnos organų galūnes. Galvoje yra paprastos ir facetinės akys. Antenos ir
    • ūseliai sudaryti iš daug narelių. Neretai patelių ir patinų antenos skiriasi,
    • patinų antenų – didesnis paviršius, o ant jų būna daugiau uoslės elementų –
    • sensilių. Antenose yra lietimo, bei vibraciją juntančių sensilių.

    •   Vabzdžių burnos
    • organai yra nevienodi, nes jų mityba įvairi. Skystu maistu mintančių
    • vabzdžių burnos organai būna čiulpiamieji, siurbiamieji arba laižomieji. Kai
    • kurie vabzdžiai turi redukuotus burnos organus (lašalai, apsiuvos, drugiai
    • maišuočiai). Šie vabzdžiai gyvena labai trumpai, nes jų energijos šaltinis yra
    • lervinėje stadijoje sukauptos maisto medžiagos. Krūtinė sudaryta iš 3 segmentų:
    • prieškrūtinio, vidurkrūtinio ir pakrūtinio. Čia susitelkę judėjimo organai:
    • kojos ir sparnai. Krūtinės dangos skydeliai tvirti, sudaro išorinius šarvus,
    • prie jų tvirtinasi raumenys: nugariniai, pilviniai, šoniniai. Kojos šešios – po
    • porą kiekviename krūtinės segmente. Jų sandara įvairi, tačiau pagrindiai 5
    • nareliai būdingi visiems vabzdžiams: pamatinis narelis, klubas, šlaunis,
    • blauzda ir letenėlė. Letenėlė beveik visada iš kelių narelių, kurių galinis
    • turi nagelį. Dabartiniai vabzdžiai turi vieną ar dvi poras sparnų. Sparnai
    • ploni, plėviški. Vabalų priekiniai sparnai chitinizuoti, pagrindinė jų f-ja –
    • apsauginė. Silpniau chitinizuoti, plonesni, odiški sparnai – turi tarakonai,
    • skėriai. Primityviausi vabzdžiai turi 11 pilvelio segmentų, o sudėtingesnės
    • sandaros vabzdžiai - 4-5.  Vabzdžių kūną
    • dengia viensluoksnis epitelis – hipoderma, kurios ląstelės formuoja chitininę
    • kutikulę – storiausias vidinis kutikulės sluoksnis – endokutikulė, tvirčiausias
    • vidurinis – egzokutikulė ir išorinis – epikutikulė.

    Vidinė sandara:

    • VIRŠKINIMO
    • SISTEMA iš 3 dalių: priekinės, vdurinės ir užpakalinės žarnų. Burnos ertmėje
    • atsiveria ilgų maišelių pavidalo seilių liaukos. Iš burnos maistas keliauja į
    • stemplę, skrandį, toliau –priekinė, 
    • vidurinė, užpakalinė žarnos. KRAUJOTAKOS SISTEMA atvira, nugarinėje
    • dalyje yra vamzdelio pavidalo širdis, priekinėje kūno dalyje pereinanti į
    • trumpą aortą. Iš širdies ir aortos hemolimfa keliauja į kūno ertmes – sinusus.
    • Širdų nuo vidaus organų skiria plona diafragma. Širdis sudaryta iš atskirų
    • kamerų (1-8). Žemesnieji vabzdžiai kamerų turi daugiau. Hemolimfos f-jos:
    • išnešioti maisto medžiagas, pernešti metabolitus į šalinimo sistemą ir kovoti
    • su infekcija. KVĖPAVIMO SISTEMA vabzdžiai kvėpuoja trachėjomis. Tai įvairaus
    • diametro vamzdeliai, kuriais oras patenka į visus vidaus organus, aprūpindamas
    • deguonimi net atskiras ląstelių grupes. Trachėjos į išorę atsiveria kvėptukais
    • arba stigmomis, kurių gali būti iki 10 porų. Stigmos išsidėsčiusios krūtinės ir
    • pilvelio šonuose. Tik smulkiausi vabzdžiai kvėpuoja difuzijos būdu. Vandens
    • vabzdžių lervos turi trachėjines žiaunas. ŠALINIMO SISTEMA Svarbiausi šalinimo
    • sistemos organai yra Malpigijaus vamzdeliai, kurie atsiveria tarp vidurinės ir
    • užpakalinės žarnos. Iš hemolimfos į Malpigijaus vamzdelius patenka rūgšties
    • druskos. Čia jos skaidomos ir į užpakalinę žarną patenka šlapimo rūgšties
    • kristalai. Pirminiai besparniai Malpigijaus vamzdelių neturi. Svarbiausia
    • riebalinio kūno funkcija – energetinė, tačiau jame kaupiasi ir eksretų
    • kristalai. NERVŲ SISTEMA Centrinė nervų sistema panaši į kitų nariuotakojų
    • nervų sistemą. Ją sudaro galvos smegenys, aplinkryklinės konektyvos, poryklinis
    • ganglijas ir pilvinė nervų grandinėlė. Itin sudėtingos vabzdžių galvos
    • smegenys, jas sudaro priekinė, vidurinė ir užpakalinė dalys. Poryklinis
    • ganglijas taip pat iš trijų skyrių: tai susilieję trys ganglijai, įnervinantys
    • burnos organus. Be centrinės nervų sistemos yra simpatinė nervų sistema, kuri
    • įnervina vidaus organus ir raumenis. ENDOKRININĖ SISTEMA vabzdžių endokrininės
    • liaukos gana įvairios. Jos hormonus išskiria tiesiai į hemolimfą. Endokrininės
    • liaukos reguliuoja  medžiagų apykaitą,
    • lervų augimą, lytinį brendimą. JUTIMO ORGANAI smulkiausi jutimo organai –
    • sensilės. Svarbiausi vabzdžių jutimo organai – lytėjimo, cheminio bei
    • hidroterminio jutimo, klausos ir regėjimo. LYTINĖ SISTEMA skirtalyčiai, neretas
    • lytinis dimorfizmas, tuomet gali turėti įvairius papildomus organus (pvz.
    • ragus). Abiejų lyčių vidinių lytinių organų porinės gonados, sudarytos iš
    • folikulų (vamzdelių). Jų poriniai išvedamieji kanalai suteka į vieną. Turi
    • pridėtines liaukas. Patinų lytinė sistemą sudaro porinės sėklidės, sėklatakiai,
    • neporinis sėklos išmetamasis latakas, lytinis organas edeagusas ir pridėtinės
    • liaukos. Patelių lytinė sistemą sudaro porinės kiaušidės, poriniai
    • kiaušintakiai, kurie pereina į neporinį kiaušintakį, sėklos priimtuvas,
    • kopuliacijos maišelis, o kartais ir kiaušdėtis.

    Vystymosi būdai:

    • EMBRIONINIS
    • VYSTYMASIS Vystymasis, kuris vyksta nuo kiaušinio susidarymo iki lervos
    • išsiritimo.

    • POEMBRIONINIS
    • VYSTYMASIS iš kiaušinio išsiritusios lervos išvaizda gali būti įvairi. Išskyrus
    • beūsius, vabzdžiams pirminiabesparniams būdingas tiesioginis vystymasis, iš
    • kiaušinėlio išsirita miniatiūrinė suaugėlio kopija. Sparnuotiesiems vabzdžiams
    • būdinga nepilnutinė ir pilnutinė metamorfozės. Vabzdžiai su nepilnutine
    • metamorfoze neturi lėliukės stadijos. Neriasi daug kartų (iki 30). Nepilnutinė
    • metamorfozė būdinga žemesniesiems sparnuotiesiems vabzdžiams. Aukštesnieji
    • pereina į pilnutinę. Jų lervos visai nepanašios į suaugėlį. Lervos neriasi 4-5
    • kartus, tačiau nerdamosis nepanašėja į suaugėlį. Suaugėlis išsirita iš
    • lėliukės.

    • Vystosi pilnos arba
    • nepilnos metamorfozės būdais.

    • Pilna
    • metamorfozė: kai vabzdys praeina visus vystymosi etapus
    • (kiaušinis-lerva-lėliukė suaugėlis). Neriasi keletą kartų. Pilnos metamorfozės
    • vabzdžių būriai: Blusos, Vabalai, Drugiai.

    • Nepilna
    • metamorfozė – vystymasis be lėliukės stadijos. Nepilnos metamorfozės vabzdžių
    • būriai: Lašalai, Žirgeliai, Tarakonai, Termitai, Tiesiasparniai, Dvisparniai,
    • Utėlės, Blakės
  31. 32. Dvisparnių
    vabzdžių biologija, svarbiausios rūšys ir ūkinė reikšmė
    Dvisparnių biologija:

    • Tai labiausiai išsivysčiusių
    • vabzdžių būrys. Turi tik du priekinius sparnus. Antroji sparnų pora redukuota,
    • virtusi dūzgais, jų viduje yra chordotonaliniai organai svarbūs vabzdžiams
    • skrendant. Sparnai turi būdingą formą, pamatinė jų dalis praplatėjusi, o pats
    • pamatas labai siauras, dažnai sudaro nedidelį išsikišimą- sparnelį. Dvisparniai
    • tarp vabzdžių – geriausi skraidytojai. Kūno sandarai būdinga judri galva su
    • labai didelėmis daugiafacetinėmis akimis, suagtinė krūtinė su liemeniniu arba
    • stiebelišku pilvu. Burnos organai specifiniai laižomieji arba siurbiamieji,
    • kartais redukuoti. Dvisparniai neturi polinkio rūpintis palikuonimis, statyti
    • lizdus. Išskyrus : vadovaudamiesi uosle deda kiaušinius į terpę, kurioje gausu
    • maisto.

    Ūkinė reikšmė:                                    

    • Daug žalos gyvulininkystei padaro
    • kraujasiurbiai: sparvos, piktmusės, moskitai, gumbiniai uodeliai, mašalai.
    • Sparvos perneša tuliaremijos sukėlėjus. Naminius gyvulius parazituoja gyliai.
    • Kopūstinė, svogūninė musės – daržovių kenkėjai. 
    • Kambarinė musė perneša daug ligų (dizenterija, vidurių šiltinė ir kt.).
    • Piktmusė kandžioja naminius gyvulius rudens metu. Mėlynosios mėsinės musės deda
    • kiaušinius į lavonus ar nepridengtą mėsą. Musė cė-cė platina miego ligą
    • (Afrika). Kopūstinė musė deda kiaušinius į kopūstų daigus, jos lervos apėda
    • kopūstų šaknis. Yra daug kitų žalingų musių – jos yra javų kenkėjos. Arklinio
    • gylio patelė kiaušinius tvirtina prie arklio plaukų, vėliau patenka į žarnyną
    • ir parazituoja.

    • Naudingi dvisparniai: tai
    • parazituojantys vabzdžių lervas tachinas. Kai kurių dvisparnių lervos naikina
    • amarus. Genetinių laboratorinių tyrimų objektas – drozofila. Chironomidų lervos
    • sudaro žymią žuvų maisto dalį tvenkinių ūkiuose, taip pat specialiai gaudomos
    • akvariumų žuvims maitinti.

    • Galvijinis gylys. Vystosi po
    • galvijų oda ir sukelia hipodermozę. Gylio patelė deda kiaušinėlius ant galvijo
    • kojų plaukų, iš kiaušinėlių išsivysto lervos, kurios prasigraužia per odą į
    • poodį ir migruoja į gyvulio nugaros sritį. Po oda auga ir vystosi ir atsranda
    • odos paviršiuje guzelių. Gzelio viršūnėje lerva prasigraužia skylutę ir pro ją
    • kvėpuoja. Po to lerva išlenda iš po odos, nukrenta ant žemės ir virsta lėliuke.
    • Lėliuko būna kokono viduje.

    • Kambarinė musė. Į puvėsius,
    • išmatas patelė deda kiaušinėlius. Iš jų išsivysto baltos lervos, kurios neturi
    • nei galvojos, nei kojų. Žemėje lervos virsta lėliukėmis. Jos apdengtos
    • tariamuoju kokonu, kuriame išsivysto lėliukė ir suaugusi musė.
  32. 33. Plėviasparnių
    vabzdžių biologija, svarbiausios rūšys, biologinė ir ūkinė reikšmė
    Plėviasparnių biologija:

    • Burnos organai graužiamieji arba
    • lakamieji (geluoninių). Dvi poros plėvinių sparnų, apatinė pora mažesnė. Jie
    • išvagoti retomis skersinėmis ir išilginėmis gyslomis. Galva judriai jungiasi su
    • krūtine ir turi dideles daugiafacetines akis. Turi paprastas akeles bei
    • įvairios sandaros antenų. Plėviasparnių pilvelis su krūtine jungiasi visu plotu
    • – liemeniapilviai, arba stiebeliu smaugtapilviai. Labiausiai išsivystęs
    • vidurkrūtinis, jo tergitas užpakalinėje dalyje sudaro tam tikrą skydelį, kuris
    • siūle atsiskiria nuo vidurkrūtinio ir priekinės dalies. Ant pilvelio nėra jokių
    • kojelių ar jų rudimentų, tik daližys, sudarančios patelių kiaušdėtį, kuris
    • sudaro geliančiųjų vabzdžių gėluonį. Lervos panašios į vikšrus, nes turi
    • netikrąsias pilvo kojas – pseudovikšrai. Parazitinių, bendruomeninių plėviasparnių
    • burnos organai iš dalies redukuoti. 
    • Daugeliui jų būdinga sudėtinga elgsena – sudėtingi instinktai, susiję su
    • dauginimusi, lizdų statyba ir prieauglio priežiūra; didesni sugebėjimai įgyti
    • sąlyginius refleksus. Nervinė veikla yra sudėtingiausia bendruomeninių vabzdžių
    • (bičių, bendruomeninių širšių, kamanių, skruzdėlių). Atitinkamai plėviasparnių
    • yra gerai išsivysčiusios galvos smegenys.

    Biologinė ir ūkinė reikšmė:

    • Didelė dalis plėviasparnių yra
    • svarbūs kaip entomofilai. Daugelį augalų apdulkina tik plėviasparniai
    • (ankštiniai, lūpažiedžiai, gegužraibiai). Žmogui naudingi: bitė (neša medų,
    • apdulkina kultūrinius augalus), vyčiai (deda kiušinius į žalingų vabzdžių kūno
    • vidų).

    • Pjūkleliai – fitofagai. Jie
    • nemažai žalos pridaro sodams, miškams. Agrastinis pjūklelis kartais suėda visus
    • serbentų krūmų lapus.

    • Yra daug parazitinių rūšių, kurie
    • parazituoja įvairių vabzdžių lervas.

    • Vyčiai – stamūs vabzdžiai. Į kitų
    • vabzdžių lervas, ar vikšrus jie deda savo kiaušinius. Vystymosi  pabaigoje vyčio lerva parazituojamą vikšrą
    • sunaikina.Baltukų vikšrus dažnai sunaikina apantelesas. Kiaušėdžiai
    • (chalcididai, proktotrupidai ir kt.) parazituoja vabzdžių kiaušinius. Kai
    • kurios rūšys naudojamos biologiniu būdu kovojant su kenkėjais.

    • Geluoniniams priklauso Naminė
    • bitė, Kamanė, daug pavieniui gyvenančių laukinių bičių. Lietuvoje – apie 300
    • rūšių laukinių bitininių rūšių. Tai svarbūs kultūrinių ir laukinių augalų
    • apdulkintojai. Manoma, kad bitės nauda kaip apdulkintojos yra didesnė nei kaip
    • medaus nešėjos.

    • Miškinės skruzdėlės – tai miško
    • sanitarai. Jos naikina kenkėjus, purena miško paklotę.

    • Žalingi vabzdžiai: pjūkleliai,
    • gumbinės, vapsvelės.

    Rūšys:

    • Naminė bitė, Rudoji miško
    • skruzdėlė, Vytis, Medunešė bitė, Širšė, Kamanė, Vapsva, Mažasis vytis, Miškinė
    • skruzdėlė, Sieninė gaurabitė, Stepinė kamanė, Didžiaakė kamanė, Ilganosė
    • smėliabitė, Tamsioji skruzdėlė, Raudonoji skruzdėlė.

Card Set Information

Author:
Anonymous
ID:
193380
Filename:
Zoologijos egzaminas I dalis
Updated:
2013-01-17 13:13:39
Tags:
Zoologija
Folders:

Description:
Pagalba v.s
Show Answers:

Home > Flashcards > Print Preview