Zoologijos egzaminas I dalis

Card Set Information

Author:
Anonymous
ID:
193380
Filename:
Zoologijos egzaminas I dalis
Updated:
2013-01-17 08:13:39
Tags:
Zoologija
Folders:

Description:
Pagalba v.s
Show Answers:

Home > Flashcards > Print Preview

The flashcards below were created by user Anonymous on FreezingBlue Flashcards. What would you like to do?


  1. 1.      
    Zoologijos
    mokslo šakos ir istorija. Zoologinė sistematika ir binarinė nomenklatūra.
    • Zoologija – biologijos
    • šaka, tirianti gyvūnus.

    Istorija

    • Pirmasis žinias apie gyvūnus aprašė
    • ir susistemino Aristotelis (384–322 m. pr. m.
    • e.). Jis visus tuo laiku pažįstamus gyvūnus suskirstė į dvi grupes:
    • turinčius kraują ir bekraujus. Pirmajai grupei jis priskyrė žinduolius,
    • paukščius,
    • roplius
    • ir amfibijas,
    • banginius
    • ir žuvis.
    • Bestuburius
    • jis suskirstė į keturias grupes: galvakojus,
    • vėžiagyvius,
    • moliuskus
    • ir vabzdžius.
    • Tuo tarpu vabzdžius dar suskirstė į vabzdžius, voragyvius
    • ir kirmėles.
    • Aristotelio sistema buvo netobula, tačiau išsilaikė iki renesanso.
    • Be to, daugiau dėmesio buvo skiriama aukštesniesiems gyvūnams, o bestuburiais
    • nelabai domėtasi. Vėliau zoologija ėmė sparčiai vystytis, nes prasidėjo
    • kelionės, buvo atrandama ar atvežama įvairių gyvūnų rūšių, todėl jų pažinimas
    • tapo būtinas.


    • 1578
    • m. šveicaras K. Gesneris išleido stambų
    • veikalą „Gyvūnų istorija".
    • A. Levenhukas (1632–1723)
    • išrado mikroskopą.
    • M. Malpigijus (1624–1694)
    • tyrė viščiuko embrioninį vystymąsi ir šilkverpių
    • sandarą.
    • Džonas Rei (1627–1705)
    • – sistematikos pradininkas, pateikė rūšies
    • sąvoką.
    • Karlas Linėjus (1707–1778)
    • – sukūrė mokslinės klasifikacijos pricipus. Be
    • to, 1735
    • m. išleido labai svarbų leidinį „Gamtos sistema". Įvedė rūšies sąvoką
    • ir sukūrė binarinę nomenklatūrą, kurios esmė, kad rūšies pavadinimą sudaro 2 žodžiai: pirmasis
    • nurodo gentį, kuriai priklauso ta rūšis, antras – pačią rūšį. sistematika
    • nurodo gyvūnų ir augalų įvairovę, klasifikaciją, remiantis sandaros
    • panašumais. Sistematinis vienetas yra rūšis, tada gentis, šeima, būrys,
    • klasė, tipas – pats aukščiausias taksonas.
    • Žoržas Kiuvjė (1769–1832)
    • patobulino zoologijos klasifikaciją.
    • 1825
    • m. prancūzų zoologas ir anatomas A. Blenvilis pasiūlė tipo,
    • kaip aukščiausio sistematinio vieneto, sąvoką.


    • Zoologijos
    • mokslo šakos:

    • Atskiras gyvūnų grupes nagrinėja
    • smulkesnės zoologijos šakos:









    • protozoologija – tyrinėja vienaląsčius,
    • entomologija – vabzdžius,
    • malakologija – moliuskus,
    • akarologija – erkes,
    • arachnologija – vorus,
    • ichtiologija – žuvis,
    • herpetologija – varliagyvius ir roplius,
    • ornitologija – paukščius,
    • teriologija – žinduolius.









    • Be to, zoologija dar skirstoma į
    • atskiras disciplinas:


    • bestuburių
    • zoologija,
    • stuburinių
    • zoologija,
    • zoologijos
    • sistematika.


    • Bendrosios zoologijos disciplinos
    • yra:









    • morfologija,
    • anatomija,
    • fiziologija,
    • genetika,
    • embriologija,
    • ekologija,
    • zoogeografija,
    • paleontologija
    • ir kt.
  2. 2.     
    Gyvūnijos
    įvairovė. Pagrindiniai gyvūnų tipai.
    • Gyvūnų pasaulis labai įvairus - žemėje gyvena daugiau kaip
    • milijonas rūšių. Gyvūnai yra nuo primityviausių vienaląsčių  iki sudėtingiausių daugialąsčių organizmų.

    Klasifikacijos lygmenys:

    • Karalystė (Animalia) – labai didelis skyrius, apimantis
    • organizmus, kurie veikia iš esmės panašiais būdais. Gyvūnų karalystei priklauso
    • daugialąsčiai organizmai, kurie energijos gauna maitindamiesi maistu. Dauguma
    • jų turi nervus, raumenis ir yra judrūs.

    • Tipas – pagrindinis karalystės poskyris ir apima vieną ar
    • kelias klases bei jų pogrupius.

    • Klasė – pagrindinis tipo poskyris ir apima vieną ar kelis
    • būrius bei pobūrius.

    • Būrys – pgrindinis klases poskyris ir apima vieną ar
    • kelias šeimas.

    • Šeima – būrio poskyris ir apima vieną ar kelias gentis bei
    • jų pogrupius.

    • Gentis – šeimos poskyris ir apima vieną ar kelias rūšis
    • bei jų pogrupius.

    • Rūšis – grupė panašių individų, kurie laukinėje gamtoje
    • gali tarp savęs kryžmintis.

    • Subkaralystė – vienaląsčiai. Tipai: Žiuželiniai,
    • Sarakodiniai, Sporagyviai, Mikrosporidijos, Knidosporidijos, Infuzorijos.

    • Gyvūnų tipai: pintys, duobagyviai, plokščiosios kirmėlės,
    • apvaliosios kirmėlės, žieduotosios kirmėlės, moliuskai, nariuotakojai,
    • chordiniai.

    Biologinė įvairovė ir kas kelia jai grėsmę.

    • Gyvūnų įvairovė. Užregistruotas  rūšių kiekis – 1320000, galimas rūšių kiekis
    • – 10 600 000.

    • Šiuo metu Žemėje bioįvairovė mažėja. Priešingai nei Žemės
    • istorijoje buvusius masinius rūšių išnykimus, dabartinį didžiąja dalimi
    • lemia žmonijos veikla. Prie bioįvairovės nykimo prisideda nuolat mažėjantys
    • pasauliniai miškų,
    • mangrovių,
    • savanų
    • ir kitų ekosistemų plotai, didėjanti jų fragmentacija (padalinimas į mažus
    • plotus). Dėl žemės ūkio vykstantis buveinių
    • nykimas, neatsakinga miškininkystė, nedarnus ir vis augantis resursų naudojimas, užterštumas,
    • klimato kaita
    • ir invazinių rūšių plitimas yra laikomos pagrindinėmis vis dar neišspręstomis
    • bioįvairovės grėsmėmis
  3. 3.Svarbiausi gyvo organizmo požymiai.
    Svarbiausi gyvo organizmo požymiai yra šie:


    • Augimas ir vystymasis
    • – pasireiškia audinių, organų kitimu
    • bei apimties didėjimu. Tai vyksta nuolat gaminantis, kintant ir
    • specializuojantis molekulėms, ląstelėms bei kitoms biologinėms
    • struktūroms.
    • Dirglumas – organizmas privalo reaguoti į aplinkos kitimus.
    • Tačiau organizmas reaguoja ne į visus aplinkos kitimus, o tik į tuos,
    • kurie yra reikšmingi jo egzistavimui.
    • Judėjimas
    • (tiek aplinkoje, tiek vidinis) –
    • neatsiejamas nuo dirglumo, nes kiekvienas organizmas į dirgiklį reaguoja
    • judesiais. Judėjimas suprantamas labai plačia prasme, nes judėti gali
    • visas organizmas, atskiros ląstelės ar net organoidai ląstelės viduje.
    • Paveldimumas – Gebėjimas atgaminti į save panašius palikuonis.
    • Kintamumas – tai naujų, netipiškų požymių atsiradimas,
    • priklausomai nuo vidinės ar išorinės aplinkos sąlygų.
    • Medžiagų apykaita - vartojimas, perdirbimas bei energijos
    • saugojimas.
    • Dauginimasis
    • – tai universaliausia gyvybės
    • savybė arba kitaip tariant, sugebėjimas išlaikyti rūšį.


    • ·        
    • Tarpusavio santykiai,
    • tarprūšiniai santykiai;

    • ·        
    •  Senėjimas – ląstelės, audiniai, organai
    • ir jų sistemos dėsningai kinta, ir tai baigiasi organizmo biologine mirtimi.

     

    •   Nepaisant visko, yra
    • organizmų, kuriems viena ar kita minėta savybė nėra būdinga. Todėl gyvybė
    • apibrėžiama ne atskirais išvardytais požymiais, bet visų šių požymių ir savybių
    • visuma.
  4. 4.      Gyvūnų mitybos būdai.
    • Gyvūnų karalystė labai įvairi – ji apima
    • organizmus, nuo paprasčiausių vienaląsčių iki sudėtingų stuburinių. Įvairių
    • gyvūnų mityba ir mitybos būdai skiriasi ir tai priklauso nuo jų gyvensenos ir
    • maisto medžiagų poreikio.

    •   Pagal mitybą,
    • gyvūnai skirstomi į :

    • ·        
    • Augalėdžius – tai gyvūnai, mintantys augaliniu maistu. Šie
    • gyvūnai dažniausiai turi tam tikrus dantis tokio tipo maistui sumalti, o
    • išgauti medžiagas iš celiuliozės, esančios augalų stiebuose, jiems padeda
    • mikroorganizmai, gyvenantys prieskrandyje.

    • ·        
    • Plėšrūnus – gyvūnus, mintančius mėsa. Kadangi mėsoje
    • maisto medžiagų yra daugiau nei augaluose, pasisotinę tokie gyvūnai gali išbūti
    • ilgai neėdę. Tačiau tokių gyvūnų medžioklės procesai dažnai būna ilgi, sunkūs
    • ir varginantys.

    • ·        
    • Visaėdžius – tai gyvūnai, mintantys tiek augaliniu maistu,
    • tiek mėsa. Jiems priklauso dalis žinduolių ir nemažai paukščių.

     

    Taip pat, pagal mitybos būdą skiriama:

     

    • ·        
    • Kai kurie gyvūnai (pvz. vorai, skorpionai) minta skystu,
    • jau suvirškintu maistu. To siekdami savo grobiui jie suleidžia nuodų ir siurbia
    • susidariusią masę.

    • ·        
    • Kai kurių prie vandens ar vandenyje gyvenančių gyvūnų
    • mityba filtracinė – jie maistą renka iš vandens. Tam tikromis kūno dalimis
    • košdami vandenį, jie surenka maisto daleles.

    • ·        
    • Yra gyvūnų, prisitaikiusių maitintis negyvų kitų gyvybės
    • formų liekanomis. Jie vadinami saprotrofais (skaidytojais) ir skaido organines
    • liekanas iki neorganinių medžiagų, kurias vėl vartoja gamintojai.
  5. 5. Gyvūnų aklimatizacija ir reaklimatizacija
    •   Aklimatizacija – tai gyvūnų arba augalų
    • prisitaikymas prie naujų klimato ar gyvenimo sąlygų. Yra dvi aklimatizacijos
    • formos :

    • ·        
    • Natūrali aklimatizacija - kai gyvūnai plinta patys
    • arba yra pervežami į kitas vietas.  Medžioklės ūkyje, kitaip negu gyvulininkystėje
    • ar augalininkystėje, naudojama ne dirbtinė, o natūrali aklimatizacija.

    • ·        
    • Dirbtinė aklimatizacija -  pasitaiko tada, kai aklimatizuojamų gyvūnų
    • kelios kartos užauginamos veislynuose, fermose.

     

    • Taip pat
    • skiriamos kelios aklimatizacijos stadijos:

    • ·        
    • Pradinė aklimatizacijos stadija yra introdukcija – gyvūnų
    • perkėlimas į naujas vietas, kuriose jie anksčiau negyveno.

    • ·        
    • Vėliau vyksta gyvūnų adaptacija – prisitaikymas prie
    • aplinkos (ekologinė adaptacija), maitinimosi tam tikru maistu (fiziologinė
    • adaptacija).

     

    • Reaklimatizacija - gyvūnų
    • prisitaikymas gyventi toje vietovėje (regione, srityje, šalyje, žemyne),
    • kurioje kažkada jie gyveno, bet vėliau dėl įvairių priežasčių išnyko ar buvo
    • išnaikinti. (pvz: stumbrai).
  6. 6.       Gyvūnų sezoninis, lytinis dimorfizmas ir polimorfizmas.
    •   Sezoninis dimorfizmas - tai kailio,
    • plunksnų kitimas priklausomai nuo metų laiko. Kailiniai gyvūnai (katės, šunys,
    • meškos) keičia savo kailį pagal metų laikus, o kartais nuo kailio keitimo
    • keičiasi jų kūno spalva (pvz: lapės vasara gelsvos, žiemą baltos) ir storis,
    • jie prisiaugina povilnę. Paukščiai pakeičia savo plunksnas priklausomai nuo
    • metų laikų, sustorėja plunksninė danga, kūno dangos spalva.

     

    •   Lytinis dimorfizmas – reiškinys, kai patinai ir patelės skiriasi kūno sandara, spalva, elgsena
    • ir kitais požymiais, kurie nėra gonadų ar lytinių organų skirtumai. Lytinis dimorfizmas pasireiškia jau ankstyvose evoliucijos
    • pakopose. Pvz.: Apvaliųjų kirmėlių patelės stambesnės už
    • patinus. Daugelio jų, pavyzdžiui, askaridžių,
    • patinai turi į pilvo pusę užlenkta užpakalinę kūno dalį. Lytinis
    • dimorfizmas ryškus visų nariuotakojų tipų
    • organizmų. Daugeliui šio tipo atstovų būdinga tai, kad patelės stambesnės už
    • patinus. Daugeliui
    • stuburinių
    • būdinga ryškus dimorfizmas. Kai kurios žuvys skiriasi
    • dydžiu, kūno sandara ir spalva. Iš varliagyvių
    • ryškūs lytinio dimorfizmo požymiai yra tritonų. Jų
    • patinų poravimosi metu yra ryškios spalvos pilvas ir dantyta ketera ant
    • nugaros. Daugelio rūšių paukščių patinai labai skiriasi nuo patelių, ypač jiems
    • poruojantis. Gaiduko
    • patinas paprastai nelabai skiraisi nuo patelės, tačiau pavasarį jo apdaras
    • pasidaro puošnus, aiškiai skiriasi nuo patelės.

     

     

    • Polimorfizmas
    • – biologinis reiškinys,
    • kai organizmų populiacija ar šeima yra susiskirsčiusi į individų grupes, kurios
    • ryškiai skiriasi viena nuo kitos savo morfologiniais ar fiziologiniais
    • požymiais.

    • Taip pat egzistuoja socialinis vabzdžių polimorfizmas, kuris
    • yra susijęs su kastiniu polietizmu. Polietinės grupės nariai paprastai
    • savo sandara, fiziologija ir elgsena yra prisitaikę savo funkcijoms atlikti.
    • Pvz., kareiviai paprastai būna didesni, stambesnėmis galvomis ir žandais, kai
    • kurių rūšių - turi specialias liaukas, kurios padeda apginti lizdą.

     

    • Ekologinis polimorfizmas. Susijęs
    • su prisitaikymais prie tam tikrų ekologinių sąlygų, prie sąlygų įvairovės. Tai
    • gali būti:


    • laikinis sąlygų kitimas, kai sąlygos skiriasi, pvz.,
    • vasaros pradžioje ir rudenį. Pavyzdžiui, amarų
    • patelės būna sparnuotos ir besparnės.
    • erdvinis kitimas, kai individai gyvena tame pačiame
    • areale, bet skirtingomis sąlygomis. Pvz., vieni medžių viršūnėse, kiti -
    • lapijos apačioje.
  7. 7.       Gyvūnų anabiozė ir simbiozė.
    • Anabiozė – reiškinys, kada
    • organizmo gyvybiniai procesai tiek grįžtamai sulėtėja, kad organizmas atrodo

    • nebegyvas. Pasikeitus sąlygoms organizmo gyvybiniai
    • procesai vėl ima spartėti ir organizmas grįžta į normalios gyvybės būseną
    • (biozę). Anabiozės yra kelios rūšys:

    • ·        
    • Anhidroanabiozė - sukelia vandens kiekio mažėjimas organizme (dehidratacija), besibaigiantis
    • išdžiūvimu. Mažėjant vandens kiekiui biocheminės ir kitos cheminės reakcijos
    • lėtėja, todėl lėtėja ir medžiagų apykaita, kol visiškai sustoja. Vanduo
    • prarandamas sausėjant aplinkai. Sudrėkus aplinkai vanduo vėl ima skverbtis į
    • organizmą, skystėjant  organizmo vidinei terpei vėl
    • aktyvėja medžiagų apykaita. (pvz: kerpės).

    • ·        
    • Krioanabiozė - sukelia
    • žemėjanti kūno
    • temperatūra, besibaigianti ląstelių ir
    • kūno skysčių užšalimu.
    • Atsistačius temperatūrai atsistato ir organizmo gyvybinės funkcijos.

    • ·        
    • Kriptoanabiozė - sukelta
    • vidinių fiziologinių procesų. Organizmas ima gaminti medžiagas, kurios leidžia
    • jam iškęsti nepalankų laikotarpį, kuomet jis neišgyventų dėl šalčio, vandens,
    • šviesos ar maisto stygiaus. Organizmo
    • metabolizmas lėtėja dėl šių gaminamų medžiagų kaupimosi, o ne dėl tiesioginio
    • aplinkos veiksnių poveikio, kaip kitais anabiozės atvejais. (sėklos, cistos, sporos,
    • kiaušinėliai, žiemojančios lėliukės).

     

    • Simbiozė – įvairios
    • skirtingų rūšių organizmų sugyvenimo formos. Du tarpusavyje artimai susiję
    • organizmai, gyvendami simbiozėje, teikia vienas kitam naudą. Skiriamos šios
    • simbiozės formos:

    • ·        
    • Parazitizmas – gyvena kitų sąskaita ir
    • sukelia jo funkcijų susilpnėjimą ar žūtį. Daugelis vienaląsčių, kirmėlių
    • ir nariuotakojų
    • gyvena parazitiškai.

    • ·        
    • Komensalizmas – kai vienas iš to turi
    • naudos, o kitas nei naudos, nei žalos. Pvz., mėšlavabaliai maitinasi galvijų
    • mėšlu.

    • ·        
    • Mutualizmas – kai abi sąveikaujančios
    • pusės iš to turi naudos. Gyvūnų pasaulyje ryškiausiais mutualizmo pavyzdys –mūsų
    • organizmuose gyvenančios bakterijos gauna maistą, o mums gamina vitaminus.
  8. 8.       Gyvūnų prisitaikymas prie aplinkos.
    • Adaptacija -
    • evoliucinis procesas, kurio metu populiacija geriau prisitaiko prie aplinkos. 
    • Šis procesas vyksta per kelias kartas[3] ir yra
    • vienas iš pagrindinių biologijos reiškinių. Tai taip pat vadinama genotipine
    • adaptacija.

    • Prisitaikymo procesas, vykstantis kiekviename individe per visą jo
    • gyvenimą, kurio dėka organizmas įgyja atsparumą išorinės aplinkos veiksniams ir
    • tokiu būdu gali gyventi sąlygomis, kuriose anksčiau negalėjo gyventi, spręsti
    • tuos savo gyvybinės veiklos uždavinius, kokių anksčiau negalėjo išspręsti,
    • vadinamas fenotipine adaptacija.

    •   Adaptacija padeda organizmams
    • išlikti jų ekologinėse nišose. Adaptacijos metu gali atsirasti
    • nauji struktūriniai, elgesio ar fiziologiniai bruožai.

    •  
    • Gyvūnai turi tam tikrą dangą (odą, sparnus, žvynus), kvėpavimo sistema
    • prisitaikiusi prie gyvenamosios aplinkos (vandenyje gyvenantys turi žiaunas,
    • sausumoje plaučius, paukščiai oro maišus). Kad 
    • būtų mažesnė konkurencija, vieni maitinasi naktį, kiti dieną. Vieni veda
    • gyvus jauniklius, kiti deda kiaušinius ar jų palikuonys turi pereiti metamorfozę.
    • Lytėjimo organai pas vienus išsivystę geriau, pas kitus prasčiau ir t.t.

     

    • Prisitaikymo prie aplinkos
    • pavyzdys:

    • Mimikrija – reiškinys, kai organizmas
    • savo spalva ir
    • forma yra panašus į kitos rūšies organizmą arba negyvą daiktą, dėl ko jo
    • gebėjimas išgyventi būna didesnis. Tai specialus prisitaikymao būdas, kai augalas arba gyvūnas (mėgdžiotojas)
    • supanašėja su kitu augalu, gyvūnu ar kitokiu objektu (modeliu).
    • Mimikrija padeda gyvūnams apsisaugoti nuo plėšrūnų
    • arba plėšrūnams suklaidinti grobį.

    • Gyvenimas stepėse:
    • gyvenimas stepėse pavojingas, nes yra mažai vietų pasislėpti, todėl  daugelis augalėdžių laikosi kaimenėmis.
    • Dauguma gyvūnų, kurie gyvena stepėse yra greiti bėgikai. Kai kurie gyvūnai
    • slepiasi rausdamiesi po žeme. Žole mintančių gyvūnų skrandis yra pritaikytas
    • suvirškinti celiuliozę.

    • Gyvenimas dykumose.
    • Dykumose gyvenantys gyvūnai prisitaikę taupyti vandenį: jo praranda labia mažai
    • su šlapimu, išmatomis, per odą bei kvėpuojant. Be to, dykumų rūšys labia
    • atsparios dehidratacijai. Dykumų gyvūnai prisitaikę kaupti maistą, kai kurie
    • slepia maistą, kaupia maistą organizmo viduje, pvz.: kupranugaris.
    • Prisitaikymas prie kaitros: šviesus kailis, aktyvumas naktį.

    • Gyvenimas atogrąžų miške.
    • Dauguma gyvena medžiuose. Atogrąžų miškuose gausu užsimaskavusių ir kitų
    • išvaizdą pamėgdžiojančių gyvūnų.

    • Gyvenimas vidutinio
    • klimato miškuose. Žeimą vabzdžialesiai paukščiai migruoja į šiltesnius kraštus,
    • o gyvūnai arba kaupia maisto medžiagas, arba užmiega žiemos miegu.

    • Gyvenimas kalnuose.
    • Žinduolių, gyvenančių kalnuose, kraujyje kopiant aukštys didėja eritrocitų
    • skaičius, kad būtų geriau aprūpinamas organizmas deguonimi.

    • Gyvenimas poliarinėse
    • srityse. Kad neužšaltų daugelio šaltakraujų rūšių kraujyje yra baltymų, kurie
    • pažemina užšalimo temepratūrą. Kailis ir plunksnos – izoliacinė priemonė nuo
    • šalčio. Riebalų sluoksnis taip pat apsaugo nuo šalčio. Ruoniai, kad nepritrūktų
    • deguonie,s ruošiasi kvėpavimo eketes.

    • Gyvenimas gėluose
    • vandenyse. Tėkmės įveikimas: srauniose upėse gyvenantiems gyvūnams tenka nuolat
    • kovoti su tėkme. Tai daroma laikantis prie dugno, sulyginant savitą greitį su
    • upės tėkmės greičiu.
  9. 9. Sarkodiniai. Amebos, jų parazitiškumas ir praktinė
    reikšmė. 
    Karalystė. Gyvūnai

    Subkaralystė. Vienaląsčiai

    Tipas. Sarkodiniai

     

    •  Sarakodinių
    • būdingas judėjimo organas – pseudopodijos. Jos gali būti: lobopodijos
    • (plačios), filopodijos (siūliškos), rizopodijos (šakotos), aksopodijos (kietos,
    • standžios). Dauguma sarkodinių ne plaukioja, o šliaužioja dugnu ar vandeniniais
    • augalais. Visi sarakodiniai minta heterotrofiškai. Minta bakterijomis,
    • dumbliais ir kitais smulkiais organizmais. Turi virškinančiąsias vakuoles, o
    • gėlavandeniai sarkoidiniai ir pulsuojančiąsias vakuoles. Paplitę vandens
    • telkiniuose ir dirvožemyje, taip pat yra parazitinių. Ląstelės forma nepastovi,
    • tik kai kurios rūšys turi pastovų kiautą. Pelikulės nėra. Priklausomai nuo
    • rūšies gali turėti vieną ar kelis branduolius. Dauginasi daugiausiai skildami
    • pusiau.

    • Tipas skirstomas į potipius : spinduliuočiai ir
    • šakniakojai.

    • Šakniakojų potipis skirstomas į 3 būrius : tikrąsias amebas, kiautines amebas ir
    • foraminiferus.

    • Potipis:
    • Spinduliuočiai

    • Turi mineralinį skeletą ir aksopodijas. Dauginasi nelytiniu,
    • rečiau – lytiniu būdu.

    Potipis:Šakniakojai

    • Neturi pastovios kūno formos arba
    • turi kriauklelę, gali turėti lobopodijas rizopodijas ar filopodijas.

    Klasė: Amebos

    • Jų pseudopodijos – lobopodijos, filopodijos. Turi vieną ar
    • daugiau branduolių. Paplitusios dažniausiai gėluose vandenyse, rečiau jūroje,
    • dirvoje ar parazitinės. Dauginasi tik dalijimosi pusiau būdu.

    Būrys: Tikrosios amebos

    • Plikos, neturinčios kiauto amebos.
    • Minta fagocitozės ir pinocitozės būdu. Maisto dalelę apgaubia pseudopodija ir
    • įtraukia į vidų, kur maistas suvirškinamas virškinamosios vakuolės pagalba.
    • Dažniausiai turi 1 branduolį. Dauguma amebų yra mikroskopinės. Taip pat
    • nevengia vandens, užteršto organinėmis medžiagomis.

    • Sutinkamos tiek pas bestuburius,
    • tiek pas stuburinius. Bestuburiai: žieduotosios kirmėlės ir nariuotakojai.
    • Didelę žalą padaro amebos, kurios parazituoja pas bites. Stuburiniai: žuvys,
    • varliagyviai, ropliai, žinduoliai, pas paukščius – retai. Iš roplių
    • pavojingiausios gyvatėms, nes sukelia žarnyno uždegimą.

    • Dizenterinė ameba. Ji parazituoja žmogaus storojoje
    • žarnoje. Gali būti vegetatyvinės formos arba cista. Vegetatyvinės formos mažoji
    • (forma minuta) ir didžioji (forma magna). Forma minuta žmogui nepavojinga.
    • Dizenterine ameba užsikrečiama prarijus cistų , organizmo imunitetui
    • susilpnėjus forma minuta virsta forma magna, kurios proteolitiniai fermentai
    • suardo žarnyno sieneles ir skverbiasi gilyn į audinius, patenka į kraujotakos
    • sistemą ir pradeda naikinti eritrocitus. Iš kraujotakos sistemos gali patekti į
    • kitus organus ir juos pažeisti. Forma magna gali virsti forma minuta, o ši
    • žarnyne virsta cista ir ciklas prasideda iš naujo. Liga amebinė dizenterija
    • Lietuvoje reta.

    • Didžioji ameba (ameba protėjas). Gyvena
    • organinėmis medžiagomis užterštuose stovinčiuose vandenyse. Neturi pastovios
    • kūno formos.

    Būrys: Kiautinės amebos

    • Būdingas išorinis skeletas arba
    • kriauklė. Joje būna angelių, pro kurias ameba gali iškišti pseudopodijas (
    • lobopodijas ar filopodijas). Lieutuvoje paplitusios Arcella, Difflugia ir
    • Euglypha gentims priklausančios rūšys.

    • Kriaukliškoji diflugia. Ji paplitusi stovinčiuose, organinėmis
    • medžiagomis užterštuose vandenyse. Difflugia piritformis turi kriaušės formos
    • kiautelį, kuris sudarytas iš smėlio smiltelių ir visas yra užpildytas
    • citoplazma. Kiautelyje yra angelė pseudopodijoms iškišti.

    Būrys. Foraminiferai

    • Foraminiferai – jūriniai gyvūnai.
    • Panašūs į kiautines amebas, tačiau turi rizopodijas. Jų kriauklė dažnai
    • sudaryta iš keleto dalių – daugiakamerinė, gali būti lazdelės ar ąsotėlio
    • pavidalo. Kriauklė sunki, todėl foraminiferai daugiausia – bentosiniai gyvūnai.
    • Dauginasi dalijimosi būdu.
  10. 10.     
    Žiuželiniai,
    jų biologija, įvairovė ir sukeliamos ligos.
    Karlystė. Gyvūnai.

    Subkaralystė. Vienaląsčiai

    Tipas. Žiuželiniai

     

    •   Žiuželiniais
    • vadinami pirmuonys, kurių judėjimo organoidai yra žiuželiai. Kūnas įvairios
    • formos: ovalinės, rutulinės ar verpstės formos. Judėjimo organoidai – siūliški
    • žiuželiai, kurių kiekis gali būti įvarius, dažniausiai 1-2, bet gali būti ir
    • daugiau. Žiuželinių pirmuonių kūnas susideda iš protoplazmos ir paprastai vieno
    • branduolio. Protoplazma skirtosmą į: išorinį sluoksnį - ekotoplazmą( tankus,
    • skaidrus); vidinį sluoksnį - endoplazmą (skystesnis, turintis intarpų).
    • Žaliosios euglenos ir tripanozomų išorinis ektoplazmos paviršius sudaro
    • tankesnį, bet lankstų ir elastingą apvalkalą – pelikulę. Ji leidžia gyvūnui
    • lankstyti kūną, palaiko formą. Žiuželiniai gali būti autotrofai, heterotrofai
    • ir miksotrofai. Chromatoforus turintys žiuželiniai vadinami augaliniais
    • žiuželiniais, o jų neturintys – gyvūniniais žiuželiniais. Judrių augalinių
    • žiuželinių būdingas organas – stigma (raudonų pigmentų sankaupa, padedanti
    • judėti į šviesą). Žiuželinių gyvūnų rezervinės atsargos yra glikogenas ir
    • riebalų lašeliai. Pulsuojančioji vakuolė – pašalina vandens perteklių ir skystus
    • medžiagų apykaitos produktus. Atėjus nepalankioms gyvenimo sąlygoms pirmuonys
    • sudaro cistas. Dauginimasisi. Gali būti lytinis ir nelytinis. Labiau paplitęs
    • nelytinis. Nelytinis dauginimasis: dalijasi pusiau. Jis prasideda mitotiniu
    • branduolio dalijimusi, po kurio seka išilginis ląstelės dalijimasis,
    • prasidedantis nuo priekinio kūno galo.

    •   Tipas skirstomas į
    • du potipius : augalinius žiuželinius ir gyvūninius žiuželinius.

    • Potipis:Augaliniai
    • žiuželiniai

    • Potipiui priskiriami autotrofiniai ir miksotrofiniai
    • žiuželiniai, turintys chromatoforus. Juose gali būti ne vien chlorofilas, todėl
    • jie gali būti gelsvi, rudi, auksiški, melsvi, žali.

    Klasė:Eugleniniai:

     

    • Dauguma
    • eugleninių turi chromatoforus ir minta fotosintezės būdu šviesoje, o
    • heterotrofiniu būdu – tamsoje. Eugleninių kūnas padengtas pelikule. Eugleniniai
    • paprastai turi vieną žiuželį kūno priekyje.

    • Atstovas - žalioji euglena. Žalioji
    • euglena yra verpstės formos. Iš išorės ji padengta pelikule. Visa citoplazma
    • pripildyta ovalių ir pailgų žalių kūnelių – chromatoforų, kuriuose yra smulkūs
    • chrolorfilo grūdeliai. Fotosintezės produktas – paramilas. Žalioji euglena turi
    • branduolį, kurio viduje yra mažas branduolėlis. Žiuželis citoplazmoje prasideda
    • dviem bazaliniais kūneliais. Euglena turi stigmą (raudoną akutę), kuria jaučia
    • šviesą. Ji minta miksotrofiškai, dieną vykdo fotosintezę, o naktį minta
    • heterotrofiškai. Euglenomis minta plėšrūs pirmuonys ir smulkūs vėžiagyviai.

     

    Klasė:Maurakuliniai:

     

    • Maurakulis
    • išsiskiria tuo, kad sudaro kolonijas. Kolonijoje ląstelės nėra vienodos.
    • Dauguma ląstelių kolonijoje yra smulkios ir negalinčios daugintis, jos atlieka
    • kolonijos judėjimo, maitinimosi ir kitas funkcijas. Somatinių ląstelių sandara:
    • kriaušės formos, turi chromatoforą, branduolį, stigmą, dvi pulsuojančias vakuoles
    • ir du žiuželius. Iš vegetatyvinių ląstelių susidaro naujos dukterinės ląstelės.
    • Iš ląstelių panašių į vegetatyvines, išsivysto generatyvinės ląstelės –
    • gametos.

     

    Potipis: Gyvūniniai žiuželiniai

     

    • Tai
    • žiuželiniai, neturintys chromatoforų. Minta heterotrofiniu būdu. Kai kurie
    • artimi augaliniams žiuželiniams. Būdingas parazitinis gyvenimo būdas. Dauguma
    • turi vieną branduolį.

     

    Klasė: Primityvieji žiuželiniai

    • Dažniausiai
    • šiam būriui priklauso organizmai, turintys labai didelę patogeninę reikšmę. Jų
    • tarpe daug žmogaus ir gyvūnų kraujo parazitų (tripanosomos ir leišmanijos)

    • Minta
    • saprofitiškai ir turi didelę reikšmę, valydami vandenį nuo puvimo produktų.

     

     

     

    Būriai:

    • Bodonidos: Būdinga kriaušės
    • forma, dažniausiai turi du žiuželius, branduolys vienas. Jos parazituoja žuvims
    • pažeisdamos kūno dangą, taip pat gali pažeisti žiaunas. Ypač jautrios
    • karpiažuvės. Lietuvos vandenyse aptinkamas žuvų ektoparazitas.

     

    • Tripanozomos: Tripanozomos yra
    • parazitai gyvenantys žmogaus ar įvairių gyvulių kraujyje, limfoje ir stuburo
    • smegenų skystyje. Pas stuburinius dažnai parazituoja raguočių, kupranugarių ar
    • arklių organizmuose. Parazituoja ir pas bestuburius. Būdinga tai, kad turi
    • vieną ar du šeimininkus. Daugiausiai paplitę Afrikoje ir Azijoje. Jie yra
    • bespalviai vepstiškos formos žiuželiniai. Juos dažniausiai perneša
    • kraujasiurbiai vabzdžiai ar erkės. Tripanozomos kraujyje ar plazmoje iriasi
    • žiuželiu ir banguojančia membrana.Kūnas pailgas. Žiuželis prasideda netoli
    • užpakalinio galo tam tikru kūneliu – kinetoplastu. Mitybos organelių tripanozoma
    • neturi, gyvendama kraujo plazmoje, ji ima maistą difuziškai visu kūno
    • paviršiumi.

     

    • Trypanosoma
    • gambiense – afrikinės žmogaus miegligės sukelėjas, paplitęs centrinėje
    • Afrikoje. Šiuos pirmuonis perneša kraujasiurbė musė Cė Cė, jie parazituoja žmogaus
    • kraujyje ir smegenų skystyje. Miegligė yra sunkus ir ilgalaikis žmogaus
    • susirgimas, kuris negydomas baigiasi mirtimi.

    • Trypanosoma equiperdum sukelia arklių kergimo ligą, tai
    • pailgos formos pirmuonis.

    • Trypanosoma
    • cruzi yra Čagaso ligos sukėlėjas, kuri yra paplitusi Pietų Amerikoje, ją
    • perneša blakė. Blakės aktyvios naktį, kuomet maitinasi žmogaus ar gyvūnų
    • krauju. Tripanosoma patekusi į blakės žarnyną intensyviai dauginasi ir per
    • virškinamąjį traktą patenką į aplinką. Žmogus ir kiti gyvūnai užsikrečia per
    • įvairius odos pažeidimus. Ji gali pažeisti įvairių organų audinius (išskyrus
    • kraujotakos sistemą). Negydoma ši liga mirtina.

     

    Gentis: Leišmanijos

     

    • Leišmanijos
    • yra žmogaus ir gyvulių viduląsteliniai parazitai. Leišmanijos yra mažos
    • ląstelės be žiuželio, bet turinčios blefaroplastą. Jas platina dvisparniai
    • vabzdžiai – moskitai. Daugiausiai paplitusios tropinio klimato kraštuose. Leišmanijos
    • skirstomos į dvi grupes:

    • 1.       Parazituojančios
    • odoje

    • 2.       Parazituojančios
    • vidaus organuose

    • Sukelia leišmanozes. Ligos pradžioje pastebimi įvairūs
    • odos išopėjimai ir pažeidimai. Negydant – mirštama.

    • Leishmania
    • tropica sukelia Rytų opą, ši liga paplitusi Vidurinėje Azijoje. Ji įsikuria
    • makrofaguose ir kapiliarų sienlių ląstelėse. Jos ardo ląsteles, sukeldamos odos
    • išopėjimus. Rytų opos sukėlėjų pernešėjai yra moskitai, leišmanijos dauginasi
    • moskitų žarnose.

     

    Klasė:Daugiažiuželiniai

    • Bespalviai
    • pirmuonys, turintys 4 ar daugiau žiuželių. 
    • Jie daugiausiai yra įvairių gyvūnų ir žmogaus žarnyno parazitai. Žmogaus
    • užkrėtimas žarnyno parazitais įvyksta prarijus cistų. Sukelia viduriavimą. Kai
    • kurie turi daug branduolių. Turi ašinę lazdelę, kuri turi skeleto reikšmę.

    • Trichomonas
    • gyvena storojoje žmogaus žarnoje.

     

    Klasė: Opalinos

    • Ląstelę
    • dengia į blakstienėles panašūs žiuželiai. Turi daug branduolių. Vystosi varlių
    • kloakuose. Nepatogeniniai organizmai.

     
  11. 11.Sporagyviai, jų biologija, įvairovė ir reikšmė
    gyvulininkystėje
    Karalystė. Gyvūnai

    Subkaralystė. Vienaląsčiai

    Tipas. Sporagyviai

    • Endoparazitai, kurie neturi judėjimo organų. Turi vieną branduolį.
    • Gyvenimo ciklas sudėtingas, nes nelytinį dauginimąsi keičia lytinis. Lytinio
    • dauginimosi metu gametos kopuliuoja ir susidaro zigota. Po dalijimosi (mejozė)
    • zigota apsigaubia apvalkalėliu ir virsta oocista, kurioje vyksta sporogonija
    • (susidaro sporos su sporozoitais). Sporomis pirmuonys plinta. Dažniausiai
    • pirmuonys turi kelis šeimininkus, tačiau sporos gali nesusidaryti, kai
    • pirmuonis perneša vienas šeimininkas (dažniausiai
    • vabzdžiai). Sporozoitas patekę į šeimininko organizmą dauginasi schizogonijos
    • būdu t.y. procesas, kai branduolys suskyla į daug dalių ir kiekviena branduolio
    • dalis apsigaubia citoplazma. Sporagyviai skirstomi į dvi klases.

    Klasė: Gregarinos

    •   Gregarinos -
    • bestuburių parazitai. Prazituoja žarnyne, šalinimo ar lytinių organų latakuose.
    • Daugiausiai užsikrečiai žieduotosios kirmėlės ir nariuotakojai. Gregarinos
    • kūnas susideda iš 3 dalių: epimeritas (turi įvairius kalbiukus prikibti prie
    • žarnyno); protomerito (neturi branduolio); deutomeritas (didžiausia dalis su
    • branduoliu).Turi tvirta pelikulę. Turi mionemų – pluoštų, gebančių susitraukti.
    • Judėjimo organų ir pulsuojačių vakuolių neturi. Maitinasi visu kūno paviršiumi.
    • Endoplazmoje yra glikogeno, kuris naudojamas anaerobiniam kvėpavimui. Gyvūnas
    • užsikrečia, kai į jo žarnyną patenka cista, kurioje būna oocitų. Iš oocitų į
    • žarnyną patenka sporozoitai, kurie iš pradžių gyvena kaip viduląsteliniai
    • parazitai. Išaugę netelpa ląstelėje ir tampa tarpląsteliniais parazitais.
    • Patogeniškumas nėra pilnai įrodytas, vyrauja kelios nuomonės: jos komensalai,
    • jos mutualai, jos išskiria fermetus ir vitaminus, jos endoparazitai
    • (plačiausiai paplitusi nuomonė).

    • Klasė:
    • Kokcidiniai

    • Viduląsteliniai parazitai, turintys lytinį ir nelytinį
    • dauginimąsi. Lytiniam dauginimuisi būdinga oogamija. Jos priklauso du būriai:

    Būrys: Kokcidijos

    • Sukeliama liga kokcidiozė, ja serga įvairūs naminiai ir
    • laukiniai gyvūnai. Naminiai: triušiai, veršeliai, paukščiai (ypač jauni).
    • Kokcidijos retai aptinkamos žuvų ir varliagyvių žarnyne. Parazituoja ir
    • bestuburiuose. Jos parazituoja žarnų epitelio ląstelėse, rečiau inkstuose,
    • kepenyse. Dažniausiai kokcidiozes sukelia Eimerio ir Izospora genties
    • kokcidijos. Kokcidijų ląstelės be pelikulės, turi struktūras vadinamas
    • konoidais, kurie suteikia atramą kokcidijai patekus į šeimininko žarnyną.
    • Dažniausiai jie būna ląstelės priekinėje dalyje. Dar turi roptriją, kuri
    • išskiria medžiagas, ardančias šeimininko ląstelės sienelę. Kokcidijų vystymosi
    • ciklą sudaro 3 etapai:

    • 1.   
    • Nelytinis dauginimasis t.y. schizogonija
    • – vyksta šeimininko žarnyno epitelio ląstelėse.

    • 2.   
    • Lytinis daugninmasis t.y. gametogonija –
    • susformuoja mikro ir makrogametos. Joms susiliejus susidaro zigota. Vyksta
    • šeimininko organizme.

    • 3.   
    • Sporogonija t.y. oocistų ir sporozoitų
    • susidarymas. Šis procesas vyksta išorinėje aplinkoje.

    •   Kokcidijomis
    • užsikrečiama, kai į šeimininko žarnyną patenka oocistos, iš kurių išsilaisvina
    • sporozoitai. Jie skverbiasi į žarnų ląsteles ir čia intensyviai dauginasi
    • (schizogonijos būdu) ir susiformuoja merozoitai. Žarnų ląstelė prisidauginus
    • daug merozoitų plyšta ir jie skverbiasi į kitas ląsteles, kuriose vėl dauginasi
    • schizogonijos būdu. Vėliau prasideda antrasis etapas t.y. gametogonija. Dalis
    • merozoitų virsta mikrogametomis, o kita dalis – makrogametomis. Susiliejus
    • mikro ir makro gametoms susidaro zigota, kuri apsigaubia apvalkalu ir virsta
    • oocista ( oocistos rinkinys – diploidinis, o kitų – haploidinis). Tokia oocista
    • - invazinė. Kiekviena kokcidijų rūšis specifiška gyvūnui.

    •   Toksoplazmozė.Sukelia:
    • toksoplazma gondii. Toksoplazmozė yra stuburinių gyvūnų ir žmogaus liga. Ji
    • pažeidžai nervų sistemą, vidaus organus ir akis. Dažnai neturi simptomų. Ši
    • toksoplazmozė egzistuoja 3 pavidalais: endozoitų (vegetatyvinė forma), cistų ir
    • oocistų pavidalu. Endozoitai parazituoja šeimininko audinių ląstelėse.
    • Gyvybiniame cikle egzistuoja du šeimininkai. Galutinis šeimininkas – kačių
    • šeimos atstovas, tarpinis – daugelis stuburinių. Jie užsikrečia per maistą,
    • kuris būna užkrėstas oocistomis. Iš oocistų tarpinio šeimininko žarnyne
    • išsilaisvina sporozoitai – jie patenka į žarnų epitelio ląsteles arba audinius,
    • kuriuose virsta endozoitais. Jie dauginasi pumpuravimo būdu. Audiniuose
    • endozoitai kaupiasi ir gali patekti į kraujotakos sistemą ir parazituoti:
    • kepenyse, inkstuose, plaučiose. Čia endozoitai dauginasi schizogonijos būdu. Susidariusius
    • sankaupoms, jos apgaubiamos dangalu ir formuojamos cistos su daugybe
    • toksoplazmų. Šis dauginimasis vyksta lėtai ir daugelį metų toksoplazmos gali
    • išlikti gyvybingos. Toksoplazmos lokalizuojasi CNS, akyse, rečiau kepenyse ar
    • širdyje. Gyvybiniame cikle kačių atstovai užsikrečia suėsdami užkrėstas peles,
    • paukščius.  Kačių žarnyne endozoitai
    • išsilaisvina iš cistų ir patenką į kraujotakos bei limfines sistemas. Iš
    • kraujotakos sistemos jos nunešamos į įvairius organus, kur dauginasi nelytiniu
    • būdu (pumpuruojasi). Čia pasidauginusios vėl patenka į žarnyną, kur dauginasi
    • schizogonijos būdu. Vėliau prasideda gametogonija ir susidaro oocistos, kurios
    • su išmatomis patenka į aplinką. Toksoplazmozė būna: įgyta, kai užsikrečia
    • suaugęs organizmas; įgimta, kai užsikrečia vaisius per motinos placentą.

    • Būrys: Kraujiniai
    • sporagyviai

    • Tai sporagyviai, parazituojatys kraujyje. Jų šeimininkai
    • žinduoliai, paukščiai ir ropliai. Nelytinis ir lytinis šių pirmuonių
    • dauginimasisi vyksta skirtinguose šeimininkuose. Lytiškai dažniausiai dauginasi
    • uodų ar mašalų organizmuose.Stuburiniai – tarpiniai šeimininkai, nes čia
    • parazitai dauginasi nelytiniu būdu.

    • Pagrindinis kraujinis sporagyvis – maliarinis plazmodijus.
    • Jis yra maliarijos sukėlėjas. Maliarijos rūšys: 3 dienų, 4 dienų, tropinė.
    • Maliarijos vystymuisi reikalinga 2 šeimininkai. Vienas iš jų žmogus ar stambus
    • gyvūnas (tarpinis šeimininkas). Jame maliarinis plazmodijus dauginasi nelytiniu
    • būdu. Galutinis šeimininkas – maliarinis uodas (dvisparnis vabzdys), kuriame
    • dauginasi lytiniu būdu. Maliariniu plazmodijumi užsikrėtęs maliarinis uodas
    • siurbia žmogaus kraują ir su seilėmis į žmogaus organizmą patenka sporozoitai.
    • Jie prasiskverbia į kraujotakos sistemos, kepenų ir kitas ląsteles. Kepenų
    • ląstelėse vyksta schizogonija ir susiformuoja merozoitai. Dalis jų skverbiasi į
    • naujas kepenų ląsteles, kita dalis – į eritrocitus. Eritrocituose merozoitai
    • auga, jų prisidaugina tiek, kad eritrocitas plyšta. Tada toksinės medžiagos
    • patenka į kraują ir žmogų ištinka maliarinis priepuolis ( apie 40 laipsnių
    • temperatūra). Vėliau merozoitai skverbiasi į eritrocitų ląsteles, temeperatūra
    • vėl nukrenta, ir vėl prisidauginus – vėl pakyla. Iš merozoitų susiformuoja
    • mikro ir makrogametocitai, kurie lokalizuojasi arti odos. Tokio žmogaus kraują
    • siurbdamas maliarinis uodas užsikrečia gametocitais. Uodo žarnyne susiformuoja
    • mikro ir makro gametos, kurios kopuliuoja ir susidaro zigota. Ji vadinama
    • ookinete. Ji įsiskverbia į uodo žarnyno ląsteles ir virsta oocista. Oocistoje
    • susidaro šimtai sporozoitų. Jai plyšus, sporozoitai patenka į uodo hemolimfą ir
    • susikaupia seilių liaukosei Ciklas gali prasidėti iš naujo. Maliarija
    • daugiausiai paplitusi Afrikoje. Azijoje ir Lotynų Amerikoje. Lietuvoje
    • užfiksuoti tik įvežtiniai maliarijos atvejai.

    Būrys:Piroplazmos

    • Piroplazmos yra naminių gyvulių kraujo elementų parazitai,
    • bet jie dauginasi ne schizogonijos būdu, o skildami pusiau. Piroplazmų nešėjai
    • – kraujasiurbės erkės.

    • Babezija – galvijų babeziozės (piraplazmozės) sukėlėjas.
    • Babezijos parazituoja galvijų eritrocituose. Jas perneša ganyklinė erkė.
    • Sergant šia liga, galvijui išsivysto mažakraujystė, o iš eritrocitų išėjęs
    • hemoglobinas pašalinamas su krauju. Piroplazmozės patenka į erkių kiaušinius,
    • po to į lervas ir vėliau į nimfas. Tik suaugusios erkės seilių liaukose koncentruojasi
    • sporogonijos būdu susidariusios piroplazmos, kurios patenka į naują organizmą
    • erkei įkandus.
  12. 12.     Miksosporidijos, jų biologija ir reikšmė.
    Mikrosporidijos – vabzdžių parazitai, jų reikšmė.
    Tipas: Knidosporidijos

    • Parazitiniai pirmuonys. Nesidaugina lytiškai. Sporos –
    • daugialąstės. Jungia dvi klases.

                    Klasė: Miksosporidijos

    •   Žuvų, rečiau
    • varliagyvių ir roplių parazitai, turintys sudėtingas sporas.

    •   Daugiabranduolės,
    • branduoliams būdinga diferencijacija į mikro ir makrobranduolius. Jų gyvenimo
    • ciklas vyksta šeimininko organizme. Miksosporidijos dauginasi lytiniu ir
    • nelytiniu būdu, šeimininkas užsikrečia prarijęs sporų. Šeimininko organizme
    • sporų dangalas išnyksta ir šie pirmuonys patenka į parazitavimo vietas –
    • raumenis, poodinį riebalinį sluoksnį ir kt. Miksosporidijos daugiausiai žuvų
    • parazitas ir parazituoja lydekų šlapimo pūslėje, tačiau nėra joms ypač
    • patogeniškas. Miksosporidijų rūšis, parazituojanti karpių šlapimtakiuose ypač
    • dažna karpių žuvimo priežastis. Jomis gali būti užsikrėtę gūžliai, jų organizme
    • miksosporidijos lokalizuojasi akyse ir žiaunose.Miksosporidijų gentis Myxobolus
    • paplitusi pas karpiažuves. Šie parazitai lokalizuojasi raumenyse ir poodiniame
    • sluoksnyje, kur sudaro gumbus. Žuvys užsikrėtusios šiomis miksosporidijomis –
    • žūsta. Gentis Myxosoma parazituoja pas lašišines žuvis, pažeisdamos kaulinį ir
    • kremzlinį audinius, dėl ko žuvys praranda pusiausvyrą, gali išsikraipyti
    • kaulai. Šie pirmuonys padaro daug žalos žuvininkystei, ypač tvenkininei.

    • Tipas:
    • Mikrosporidijos

    • Labai smulkūs, viduląsteliniai parazitai. Dažniausiai
    • parazituoja įvairius vabzdžius. Jos lokalizuojasi žarnyno ląstelėse, iš kur
    • gali patekti į hemolimfą ir kitus organus. Jos pavojingos šilkverpiams t.y. jų
    • vikšrams ( ant jų atsiranda juodos dėmės ir dėl to jų žūva). Taip pat jos
    • parazituoja bites, sukeldamos bičių baltąjį viduriavimą. Nuo jo žūva visa bičių
    • šeima. Yra kopūstinio baltuko parazitas, tai bandoma panaudoti kovoje su
    • baltuku. Dėmėtąją šilkverpių ligą sukelia mikrosporidija Nosema bombycis. Tai
    • viduląsteliniai parazitai. Šilkverpio vikšrai užsikrečiai prarydami sporas su
    • maistu.Ši liga atneša didelių nuostolių šilko pramonei.
  13. 13.Infuzorijų sandara, dauginimasis ir reikšmė
    galvijų mityboje
    Tipas: Blakstienuotieji

    Klasė: Infuzorijos

    • Infuzorijos – aukščiausios organizacijos
    • pirmuonys. Būdingas judėjimo organas – blakstienėlės. Jos dengia visą ląstelę
    • ir neretai būna išsidėsčiusios tiesiomis linijomis. Blakstienėlės juda
    • sutartinai. Šį judėjimą lemia kinetosomos skersaruožė fibrilė – kinetodesma.
    • Blakstienėlės jaučia išorinį dirginimą Būdinga branduolių diferenciacija t.y.
    • dviejų rūšių branduoliai: vegetatyvinis ir generatyvinis. Kūnas ovalus. Gali
    • gyventi pavieniui arba kolonijomis. Burnos įduba, esanti infuzorijos šone ar
    • viršuje, vadinama peristoma, toliau yra burnos anga – cistoma. Maistas
    • pašalinamas per šalinamąją porą. Būdingos pulsuojančios vakuolės. Infuzorijos
    • gali turėti po vieną ar kelis mikrobranduolius (generatyvinius) ir
    • makrobranduolius (vegetatyvinius). Makrobranduolyje gausu DNR su poliplodiniu chromosomų
    • skaičiumi. Be to, čia susidaro iRNR, kurios dalyvauja baltymų sintezėje.
    • Mikrobranduolyje chromosomos prieš dalijimąsi replikuojasi todėl jų skaičius
    • diploidinis. Gali daugintis lytiniu ir nelytiniu būdu. Nelytinis – skilimas
    • pusiau. Mikrobranduolys dalijasi mitotiškai. Makrobranduolio mitozė
    • nepilnutinė. Lytinis dauginimasis – konjugacija. Dvi infuzorijos susiliečia ir
    • išilgai suauga. Atsiranda kanalėlis. Makrobranduolys palaipsniui išnyksta ir
    • susiformuoja haploidiniai mikrobranduoliai. Infuzorijos apsikeičia genetine
    • informacija. Infuzorijos paplitusios jūrose, gėluose vandenyse ir dirvoje.
    • Infuzorija klumpelė.Užterštų vandenų pirmuonis.

    • Žarninė balantidija randama
    • žmogaus plonojoje ir storojoje žarnose. Minta žarnų turiniu, praryja ir kraujo
    • kūnelius. Gali sukleti žarnų uždegimą – kolitą. Ji padengta pelikule, kurios
    • paviršiuje išsidėsčiusios blakstienėlės. Kiaulinė balantidija – kiaulių
    • balantidiozės sukėlėja. Balantidijos dauginasi pasidalindamos pusiau. Sudaro
    • ovalias arba apvalias cistas. Žmonės ir gyvuliai cistomis užsikrečia per
    • užterštą vandenį ir maistą.

    • Galvijų prieskrandžių simbiontinės
    • infuzorijos. Sveikų galvijų prieskrandžio turinyje gausiai randama įvairių
    • infuzorijų. Beuodegė epidinija. Priekiniame kūno gale turi du blakstienėlių vainikėlius:
    • aplinkburninį ir viršutinį, o kūno galas apvalus. Kūno paviršius padengtas
    • pelikule, išvagota išilginių vagelių. Per ląstelės burną ir ryklę maistas
    • patenka į citoplazmoje esančias virškinimo vakuoles. Pailgo didžiojo branduolio
    • galuose yra dvi pulsuojančios vakuolės. Didžiojo branduolio įlinkime guli
    • mažasis branduolys. Galvijų prieskrandžių infuzorijos yra simbiontiniai gyvūnai
    • (simbiozė – tai toks dviejų organizmų sugyvenimas, kai abiems iš to yra
    • naudos). Galvijų prieskrandžiuose infuzorijoms veistis yra tinkama terpė, jos
    • padeda galvijams suvirškinti celiuliozę. Kai infuzorijos žūsta, jų kūnelių
    • baltymus suvartoja galvijo organizmas. Infuzorijų gausumas ir aktyvumas yra
    • galvijo sveikatos rodiklis. Sergančio galvijo prieskrandžiuose infuzorijų mažai
    • arba jos visai nunykusios.

    • Chilodonela. Žuvų parazitai.
    • Apsikrėtusios jomis žuvys žūva, nes šie pirmuonys pažeidžia žuvų žiaunas ir
    • dažnai ant žuvų odos žvynų galima matyti baltas gleives. Jautriausios žuvys –
    • karpiažuvės ir lašišinės.

    • Trichodinos. Žuvų parazitai, kurie
    • pažeidžia odą, ji nukrenta gabalais, nes jos ypač stipriai prisitvirtina prie
    • odos/žvynų, nes turi chitininių kabliukų.

    Klasė: Siurbiančiosios infuzorijos

    • Neturi
    • blakstienėlių, citosomo, sėslios. Turi mikro ir makrobranduolius ir gali
    • konjuguoti
  14. 14.       Plokščiosios kirmėlės. Siurbikių
    biologija ir įvairovė, vystymasis ir praktinė reikšmė
    • Plokščiosios kirmėlės dvišonės
    • simetrijos gyvūnai. Endoparazitai. Jų kūnas plokščias, turi pilvo ir nugaros
    • puses. Kūnas lapo arba juostos formos. Kirmėlių kūno sieneles sudaro odos ir
    • raumenų maišas. Antrinės kūno ertmės – celomo –neturi, visas kūnas užpildytas
    • jungiamuoju audiniu – parenchima. Jos gyvena gėlame vandenyje, jūroje, dirvoje,
    • daug rūšių prazitinės. Priekiniame ir užpakaliniame gale turi prisitvirtinimo
    • organus. Virškinimas: burna, ryklė, žarna (analinės angos neturi). Kvėpavimo ir
    • kraujotakos sistemų nėra. Nervų sistema: priekiniame kūno gale yra poriniai
    • nerviniai mazgai, iš kurių išeina nerviniai kamienai. Šalinimo sistema:
    • protonefridinio tipo.Vamzdeliai, kurių smulkiausios šakos prasideda žvaigždės
    • formos ląstelėse. Lytinė sistema: dažniausiai hermafroditai, turi tame pačiame
    • organizme sudėtingas lytines vyriškas ir moteriškas sistemas. Daugelio
    • vystymasis sudėtingas. Prisitaikymas: turi siurbtukus, kabliukus ir kitus
    • prisitivritinimo organus. Trisluoksniai organizmai sudaryti iš: ektodermos,
    • mezodermos ir endodermos.

    • Klasės: blakstienuotieji,
    • siurbikės, monogenetinės siurbikės, kaspinuočiai, kaspinuotiniai.

                    Klasė:Siurbikės

    •  
    • Jūrinės ir gėlvandenės kirmėlės, kurių pasaulyje yra apie 3000 rūšių.
    • Kūnas plokščias, pailgas. Kūną dengia virpamasis epitelis.Virškinimo sistemą
    • sudaro priekinė ir užpakalinė aklinos žarnos, burna yra ties kūno viduriu,
    • pilvinėje pusėje. Nuo burnos eina trumpa ryklė. Nervų sistema: kūno priekyje
    • yra pora nervinių mazgų, nuo kurių išilgai kūno eina nerviniai kamienai.
    • Šonuose turi jutimines ląsteles. Turi inversines akis. Šalinimo sistema:
    • protonefridinė, protonefridijos šalina difuzijos būdu į organizmą patekusį
    • vandenį. Lytinė sistema: hermafroditai. Lytinė sistema įvairi, skirtingos
    • gonados ir jų latakai. Dauginasi dažniausiai lytiniu būdu.

    •  
    • Kepeninė siurbikė. Dydis: 3-5 cm. Kūnas lapelio formos, plokščias. Turi
    • du siurbtukus: burninį ir pilvinį. Kūną dengia odos ir raumenų maišas.
    • Kraujotakos ir kvėpavimo sistemų neturi. Šalinimo sistema būdinga plokščiosioms
    • kirmėlėms. Nervų sistema ganglijinio tipo. Virškinimo sistema: burna, nedidelė
    • ryklė, žarna, analinės angos neturi. Hermafroditai (porinės sėklidės ir
    • neporinės kiaušidės). Į kiaušintakį atsiveria trynio liaukos kanalas ir
    • liaukinio maišelio – Meliso kūnelio – kanalas. Meliso kūnelis išskiria
    • medžiagas, iš kurių susidaro kiaušinėlio apvalkalas.Vystymosi ciklas: du
    • šeimininkai: galutinis ir tarpinis. Galutiniame šeimininke (žmogus, žolėdžiai
    • gyvūnai) parazituoja kepenyse ar tulžies latakuose. Tarpinis šeimininkas –
    • moliuskas (mažoji kūdrinukė). Kiaušinėliai patekę į aplinką turi patekti į
    • vandenį. Vandenyje iš kiaušinėlio išsivyto lerva – miracidija (judri, plaukiojanti
    • vandenyje, kūno priekyje liauka su fermentais, jų pagalba ardo kūrinukės
    • audinius ir patenka į kepenis). Kepenyse miracidijos virsta sporocista, vėliau
    • – redija ir cerkarija. Cerkarija judri ir pasišalina iš kūdrinukės organizmo.
    • Plaukioja vandenyje, prisitvirtina prie vandens augalų ir virsta adoleskarija.
    • Augalų su adoleskarijomis suėdusiame gyvūne susiformuoja stadija – marita
    • (invazinė), iš kurios išsivysto suaugusi kepeninė siurbikė.

    •  
    • Lancetinė siurbikė. Parazituoja avių, galvijų ir kitų žinduolių
    • kepenyse. Galutiniai šeimininkai: galvijai, žolėdžiai gyvūnai. Jų tulžies
    • latakuose parazituoja suagusios Lancetinės siurbikės. Tarpiniai šeimininkai –
    • sausumos pilvakojai moliuskai. Papildomas šeimininkas – skruzdėlės. Lancetinė
    • siurbikė 0,5-1,2 cm dydžio. Lanceto formos. Turi burninį ir pilvinį siurbtukus.
    • Analinės angos nėra, nesuvirškinti maisto likučiai pašalina pro burną. Šalinimo
    • sistema: protonefridinio tipo. Hermafroditai. Vyriška ir moteriška lytinės
    • sistemos gerai išsivysčiusios. Vyriška sistema: porinės sėklidės, sėklatakiai
    • ir sėklos ištekamasis kanalas, lytinė anga ciruse. Moteriška sistema: neporinė
    • kiaušidė, kiaušintakis su sėklos priimtuvu, gimda, lytinė angelė šalia ciruso.
    • Turi trynio liauką ir Meliso kūnelį. Vystymosi ciklas. Iš galutinių šeimininkų,
    • per tulžies latakus siurbikės kiaušinėliai nukeliauja į žarnyną, o iš jo yra
    • pašalinami su išmatomis. Kiaušinėliai patenka į dirvą ir jei yra tinkamos
    • sąlygos, pradeda vystytis. Tokius kiaušinėlius prarija tarpinis šeimininkas –
    • sausumos sraigė. Jos organizme iš kiaušinėlių išeina lerva – miracidija, kuri
    • prasikverbia į kepenis ir virsta sprocista. Iš jų vystosi redijos, o vėliau –
    • cerkarijos. Jos iš moliusko kepenų keliauja į plaučius. Iš čia cerkarijų
    • kamuolėliai – sudėtinės cistos – patenka į aplinką, kur jas suėda skruzdėlės.
    • Jų pilvelyje cerkarijos virsta metacerkarijomis. Tokią skruzdėlę su augalais
    • suvalgę žolėdžiai užsikrečia lancetinėmis siurbikėmis.

    •  
    • Kraujinė siurbikė. Galutinis šeimininkas – žmogus. Tarpinis šeimininkas
    • – moliuskas. Skirtalytė. Gyvena tropinio klimato kraštuose. Parazituoja
    • kraujagyslėse. Mikroskopinė.

    •  
    • Katinė siurbikė. Galutinis šeimininkas- plėšrieji žinduoliai ir žmogus.
    • Tarpinis – pilvakojis moliuskas. Papildomas – žuvys.

    •  
    • Reikšmė: Siurbikės – endoparazitai. Jos padaro žalos gyvulininkystės
    • ūkiams, užsikrečia laukiniai paukščiai, pvz: antys. Tropikuose ir subtropikuose
    • žmones puola kraujinė siurbikė.
  15. 15.      Kaspinuočių sandara, įvairovė, vystymasis
    ir praktinė reikšmė
    Klasė: Kaspinuočiai

    •  
    • Kūnas – strobilė, sudarytas iš daug narelių – proglotidų. Kūno gale yra
    • galvutė – skoleksas, kuria kaspinuočiai prikimba prie žarnų sienelės. Lytinė
    • sistema kiekviename narelyje. Siurbtukais, kabliukais ar vagelėmis kaspinuotis
    • prisitvirtina prie šeimininko žarnos sienelės. Šalinimo sistema: protonefridijų
    • tipo. Išilgai kūno eina du latakai. Nervų sistema: yra du nerviniai kamienai,
    • kurie prasideda galvutėje esančiame nerviniame mazge. Lytiniai organai: dauguma
    • hermafroditai. Vyriška lytinė sistema sudaryta iš daugybės sėklidžių, kurių
    • trumpi latakai atsiveria į sėklatakius, šie – į sėklos išmetamąjį lataką.
    • Išmetamojo latako gale yra cirusas. Moteriška lytinė sistema sudaryta iš
    • makšties, kiaušintakio, šakotos kiaušidės, turi trynio liauką ir Meliso kūnelį,
    • gimda atsiveria į lytinė kloaką.

    • Jautinis
    • kaspinuotis. Prazituoja žmonių plonojoje žarnoje, o lervos vystosi
    • galvijų raumenyse. Kūnas (strobilė) – 4-10 metrų ilgio. Kūnas suplotas, kaspino
    • pavidalo, sudarytas iš proglotidų, kurie yra nevienodi. Priekyje smulkūs ir
    • trumpi, o gale – kvadratiniai. Priekyje yra skoleksas, žemiau jo – kaklelis,
    • kur auga nauji kūno nareliai. Galvutės sandara: kriaušės formos, 1-2 mm
    • skesmens, turi 4 raumeninius siurbtukus. Kaspinuotis neturi virškinimo
    • sistemos, maitinasi visu kūno paviršiumi. Nesubrendusio narelio sandara:
    • narelis padengtas odos ir raumenų maišu. Viršutinis sluoksnis vadinamas
    • tegumentu. Pro tegumentą įsiubiamas maistas ir jį dengia 3 sluoksniai raumenų:
    • žiedinių, išilginių ir įstrižinių. Kiekvieno narelio šone yra lytinis
    • gumburėlis, kur atsiveria lytinių sistemų kanalai. Šalinimo sistema
    • protonefridinio tipo. Nervų sistema būdinga kaspinuočiams. Lytinė sistema:
    • hermafroditai. Lytinė sistema gerai išvystyta kiekviename narelyje, tačiau
    • paskutiniai kūno nareliai turi tik moterišką lytinę sistemą. Subrendusio
    • narelio sandara: jame gimda užima beveik visą erdvę, o kiti lytiniai organai
    • atrofuojasi. Vystymosi ciklas.Galutinis šeimininkas – žmogus, tarpinis –
    • galvijas. Galvijas su žole suėda kaspinuočio narelius su kiaušinėliais.
    • Virškinimo trakte išsilaisvina onkosfera, kuri chitininiais kabliukais
    • prasiskverbia į kraujagysles. Kraujas onkosferas išnešioja po galvijų kūną:
    • raumenis, širdį, plaučius ir t.t. Čia onkosfera virsta pūslelės pavidalo lerva
    • – viriu (cisticerku).

    • Kiaulinis
    • kaspinuotis. Parazituoja žmogaus plonojoje žarnoje, o lervinė stadija
    • retais atvejais gali apsistoti žmogaus akyse, smegenyse. Tarpiniai šeimininkai:
    • kiaulės, šernai, katės, šunys. Kūno ilgis 2-3 metrai. Nareliai trumpi ir
    • platūs. Galvutės sandara: turi 4 raumeninius siurbtukus ir straubliuką su
    • chitininių dantukų vaininku. Galvutė pereina į trumpą nesegmentuotą kaklelį.
    • Nesubrendusio narelio sandara: Narelis padengtas odos ir raumenų maišu, kurio
    • viršutinis sluoksnis vadinamas tegumentu. Kaspinuotis neturi virškinimo ir
    • kvėpavimo sistemos. Kenkia šeimininkui pasisavindamas dalį maisto medžiagų ir
    • išskirdamas toksiškus medžiagų apykaitos produktus. Šalinimo sistema:
    • protonefridinio tipo. Nervinė sistema būdinga kaspinuočiams. Po visą narelį
    • išsišakoja hermafroditinė lytinė sistema. Kūno ertmių nėra, visus tarpus
    • užpildo parenchima. Moteriška lytinė sistema: kiaušidė su 3 skiltimis, o toliau
    • tokia pat, kaip būdinga kaspinuočiams. Vyriška lytinė sistema būdinga
    • kaspinuočiams. Subrendusio narelio sandara: užpildytas išsišakojusios gimdos,
    • kiti lytiniai organai sunykę. Vystymosi ciklas: subrendęs narelis su
    • kiaušinėliais pasišalina iš žmogaus organizmo. Juos prarija kiaulės arba kiti
    • tarpiniai šeimininkai, kurių žarnyne išeina lervos – onkosferos.Jos patenka į
    • kraujotakos sistemą ir yra išnešiojamos po visą organizmą. Raumenyse iš
    • onkosferų išsivysto viriai (cisticerkai).

    • Echinokokas.
    • Galutinis šeimininkas – šunys, vilkai ir kiti mėsėdžiai, tarpinis šeimininkas –
    • galvijai, kiaulės, žmonės. Echinokoko kūno ilgis 3-5 mm. Galvutė turi 4
    • raumeninius siurbtukus ir straubliuką. Galvutė jungiasi su kūnu kakleliu.
    • Subrendęs tik paskutinis narelis Nesubrendusių narelių lytinė sistema panaši į
    • kiaulinių kaspinuočių, o subrendusiame narelyje būna išsikerojusi gimda.
    • Vystymosi ciklas. Narelius su kiaušinėliais suėda žolėdžiai gyvūnai (žmogus nuo
    • neplautų rankų). Iš kiaušinėlio tarpinio šeimininko žarnyne išeina onkosfera
    • (su 6 kabliukais). Ji prasiskverbia į kraują ir į limfą ir yra išnešiojama po
    • visą organizmą. Čia pradeda augti echinokoko viris – pūslė. Galutiniai
    • šeimininkai užsikrečia suėdę gyvulių vidaus organų su echnokokų pūslėmis.

    • Platusis
    • (žuvinis) kaspinuotis. Galutinis šeimininkas mėsėdžiai bei
    • žmogus, tarpiniai šeiminikai – irklakojai vėžiagyviai (ciklopas) ir žuvys. Kūno
    • sandara: ilgis 7-16 m. Nareliai trumpi ir platūs. Galvutė pailga, šonuose yra 2
    • prisisiurbimo vagelės – botrijos. Galvutė su kūnu susijungusi kakleliu.
    • Nesubrendusio narelio sandara. Panaši į kitų kaspinuočių, bet turi skirtumų.
    • Nėra lytinės kloakos gumburėlio narelio šone, jis yra narelio pilvinėje pusėje.
    • Gimda ne šakota, o vingiuota, gimdos vingiai rozetės formos. Subrendusio
    • narelio sandara. Sunykę visi lytiniai organai išskyrus gimdą. Ji yra pripildyta
    • bręstančių kiaušinėlių. Vystymosi ciklas: Kaspinuotis vystosi galutiniame
    • šeimininke ir 2 tarpiniuose. Iš galutinio šeimininko kiaušinėliai išeina į
    • aplinką ir turi patekti į vandenį. Vandeyje iš kiaušinėlių išeina koracidija (
    • apvali, judri, plaukioja vandenyje). Joje yra onkosfera. Vandenyje korocidijas
    • prarija ciklopas. Jo žarnyne koracidija numeta blakstienėles ir skverbiasi į
    • organizmo ertmes. Ciklope susiformuoja procerkoidas. Kai vėžiagyvį suėda žuvis,
    • tai procerkoidas prasiskverbia į žuvies raumenis ar kitus organus ir virsta
    • plerocerkoidais. Žvėrys užsikrečiai suėsdami užsikrėtusią žuvį.

    • Papastoji
    • ligulė. Galutinis
    • šeimininkas – žuvimi mintantys paukščiai, tarpinis – žuvys ir irklakojai
    • vėžiagyviai. Vystymosi ciklas. Suėdus sergančią žuvį paukščių žarnyne atsiranda
    • plerocerkoidai, kurie prisisiurbia prie žarnų sienelės ir iš jų išauga lytiškai
    • subrendusios ligulės. Paukščiai su išmatomis išskiria kiaušinėlius į vandenį.
    • Vandenyje iš kiaušinėlių išsivysto koracidijos. Jas prarija irklakojai
    • vėžiagyviai ir jų organizme iš korocidijų išsivysto procerkoidai. Kai vėžiagyvį
    • su procerkoidais prarija žuvis, jo organizme išsivysto kaspino pavidalo lervos
    • – plerocerkoidai. Reikšmė: parazitai, žmogaus parazitai, kenkia žuvininkystei
  16. 16.Apvaliosios kirmėlės. Askaridžių sandara, rūšys
    ir vystymasis
    •   Gyvena jūrose, gėluose vandenyse, dirvoje, gali būti endoparazitai.
    • Būdinga dvišonė simetrija. Kūną dengia kutikulė, kuri formuojasi iš
    • vienasluoksnio epitelio. Po juo vienas išilginis raumenų sluoksnis. Pailgos,
    • siūlo formos kirmėlės, kūnas nenariuotas, be galūnių. Turi pirminę kūno ertmę –
    • pseudocelį, kuri yra užpildyta skysčiu ir joje išsidėsto kirmėlės vidaus
    • organai. Turi vamzdelio pavidalo žarnyną, kurio vienas galas prasideda burna, o
    • antras baigiasi analine anga. Virškinimo sistema iš 3 skyrių: priekinė,
    • vidurinė ir užpakalinė žarna. Neturi nei kvėpavimo, nei kraujotakos sistemų.
    • Šalinimo sistema protanefridinė, turi išilginius šalinimo kanalus ir vienląstes
    • liaukas. Nervų sistemą sudaro nerviniai kamienai ir apyryklinis žiedas.
    • Skirtalytės. Lytiniai organai siūliškos formos. Klasės: nematodų, velniaplaukių
    • (sutinkamas gėluose vandens telkiniuose), dygiastraublių, pilvablakstienių.

    • Plaukagalvis. Vienas
    • kūno galas platesnis negu kitas. Žmogaus (žinduolių) parazitas parazituojantis
    • virškinamajame trakte. Žmogus užsikrečia per maistą.

    • Kiaulinė askaridė.
    • Parazituoja kiaulių plonojoje žarnoje ir sukelia askaridozę. Askaridės –
    • ištęstos verpstės formos. Patelės gali išaugti iki 40 cm ilgio, priekinio
    • trečdalio pabaigoje yra žiedinės vagelės pavidalo persmauga. Patinėliai žymiai
    • mažesni, jų užpakalinis galas užsirietęs į pilvo pusę. Specialių
    • prisitvirtinimo organų neturi, žarnyne laikosi įsirėmusi galais į
    • sieneles.  Kūną dengia odos ir raumanų
    • maišas, jo viršutinis sluoksnis – kutikula. Ji baltos spalvos, standi – atlieka
    • išorinio skeleto funkciją ir apsaugo nuo suvirškinimo. Po kutikula yra
    • hipoderma ir vienas sluoksnis išilginių raumenų. Po hipoderma yra keturios
    • raumenų juostos: nugarinė, pilvinė ir dvi šoninės. Virškinimo sistema: burna,
    • ryklė vidurinė žarna, užpakalinė žarna analinė anga (patelių)/kloaka
    • (patinėlių). Lytinė sistema: patelė turi porines kiaušides, kiaušintakius ir
    • gimdas, dvi gimdos sueina į makštį. Patinų lytinė sistema viengubas vamzdelis:
    • sėklidės, sėklatakis, sėklos išmetamasis latakas. Apvaisinimas vidinis.
    • Šalinimo sistema: turi šalinimo kanalus, užpakaliniame gale šalinimo vamzdeliai
    • aklini, o priekyje abu kanalai sueina į vieną ir netoli burnos atsiveria –
    • pora. Ant šalinimo kanalų guli kelios žvaigždės formos fagocitinės ląstelės.
    • Nervų sistema. Du nerviniai kamienai, kurie prasideda apyrykliniame žiede.
    • Vystymosi ciklas: Apvaisinti kiaušinėliai su išmatomis patenka į dirvą.
    • Kiaušinėliuose išsivysto invazinės lervos. Kiaušinėliai su lervomis patenka į
    • kiaulės organizmą. Žarnyne iš kiaušinėlio išeina lerva ir skverbdamasi patenka
    • į kraujotakos sistemą. Su krauju per kepenis patenka į širdį, o iš čia į
    • plaučius. Lervoms būtinas deguonis. Plaučių alveolėse auga ir yra atkosėjamos
    • su skrepliai ir prarijamos. Žarnyne lervos auga ir iš jų išsivysto lytiškai
    • subrendusios askaridės. Žarnyne patinėliai apvaisina pateles ir jos pradeda
    • išskirti kiaušinėlius.

    • Spalinė. Parazituoja žmogaus
    • žarnyne (storojoje žarnoje). Sukelia ligą – enterobiozę. Smulkios, baltos
    • kirmėlės. Patelių galas nusmailėjęs, o patinėlių susuktas į spiralę.
    • Priekiniame kūno gale yra pūslelės pavidalo kutikulės susitorėjimas – verikula,
    • kuria spalinė prisitvirtina prie žarnyno sienelių. Virškinimas: burna, stemplė
    • (turi kramtymo plokštelę), žarnos, analinė anga. Šalinimo sistema: du šalinimo kanalai
    • (šonuose) ir fagocitinės ląstelės. Nervų sistema susideda iš aplinkryklinio
    • žiedo ir išilgai kūno einančių nervinių kamienų. Kraujotako ir kvėpavimo
    • sistemų nėra. Lytinė sistema: patelė: kiaušidės, kiaušintakiai, gimdos,
    • makštis, lytinė angelė; patinai: sėklidės, sėklatakis, sėklos išmetamasis
    • latakas, lytinė kloaka. Patinas turi šėrelio formos išaugą, spikulę.

    • Žmoginė askaridė, arklinė
    • askaridė. Spiralinė trichina.
  17. 17.      Spiralinės trichinos sandara, vystymasis
    ir reikšmė
    •   Parazituoja kiaulėse, šernuose, graužikuose ir kituose
    • žinduoliuose.Sukeliama liga vadinama trichinelioze. Kūnas padengtas odos ir
    • raumenų maišu, o viršutinis lygus sluoksnis vadinamas – kutikula. Skirtalytės,
    • pasižymi lytiniu dimorfizmu. Patinai mažesni ir jų kūno užpakaliniame gale yra
    • dvi kūgio formos išaugos – skiautės. Jomis patinai prikimba prie patelių.
    • Patelės turi gerai išsivysčiusią kiaušidę, trumpą kiaušintakį ir išvešėjusią
    • gimdą, kurios gale yra sėklos priimtuvas, makštį. Patinai turi sėklidę,
    • sėklatakį, sėklų pūsleles (jos atsiveria į užpakalinę žarną). Kraujotakos ir
    • kvėpavimo sistemos neturi. Virškinimo sistema: burna, ryklė, stemplė, vidurinė
    • žarna, užpakalinė žarna, analinė anga (patelių)/ kloaka (patinų). Spiralinių
    • trichinelių vystymosi ciklas. Užsikrečiama valgant užkrėstą kiaulieną ar
    • šernieną. Žarnyne raumenys ir trichinelių lervų kapsulės suvirškinami, o
    • išėjusios lervos skverbiasi į žarnyno epitelio ląsteles. Ten išsivysto lytiškai
    • subrendę patinai ir patelės. Čia įvyksta apvaisinimas, po apvaisinimo patinai
    • nugaišta, o patelės skverbiasi gilyn į limfinius mazgus ir pagimdo daug
    • lervučių, po 2 mėn grįžta į žarnyną ir nugaišta. Naujos lervos limfa ir krauju
    • išnešiojamos po visą šeimininko kūną. Dažniausiai apsistoja diafragmos,
    • tarpšonkauliniuose, kramtomuosiuose, liežuvio, akių raumenyse. Raumenyse lervos
    • maitinasi, auga, ardo skaidulas, sukeldamos raumenų uždegimą. Per 2 savaites
    • lervos užauga ir susisuka į spirales ir pasidengia kapsulėmis. Raumenų
    • uždegimas tuo metu aprimsta. Kapsulių sienelės apkalkėja ir trichinelių lervos
    • gali ilga išgyventi ir būti invazinėmis. Reikšmė: pavojingiausia apvalioji
    • kirmėlė Lietuvoje.
  18. 19.Daugiasiariu žieduotųjų kirmėlių biologija ir reikšmė
    žuvininkystėje 
    • Tipas: Žieduotosios kirmėlės.
    • Potipis: Bebalnelinės. Klasė:Daugiašerės

    • Joms priklauso apie 13000 rūšių.
    • Jų kūnas skirstomas į galvinę, liemeninę ir uodeginę dalis. Galvinė dalis:
    • sudaryta ir prostomiumo(galvos skiautė) ir perstomiumo (burnos skyrius).
    • Liemeninė dalis: segmentacija heteronominė, nes kūno segmentai vienas nuo kito skiriasi.
    • Jų kūną dengia vienasluoksnis epitelis ir plona kutikulė. Odos raumenų maišą
    • sudaro epitelis ir po juo einantys žiediniai ir išilginiai raumenys. Būdinga
    • antrinė kūno ertmė – celomas. Virškinimo sistema: burna, ryklė, stemplė,
    • vidurinė žarna ir užpakalinė žarna. Šalinimo sistema: metanefridinė. Gyvena
    • daugiausiai jūros dugne, galvos skiautėje turi ūselius ir antenas, priklausomai
    • nuo rūšies gali turėti 2 arba 4 akis. Burna apatinėje kūno dalyje, galvinės
    • skiautės priekinėje dalyje – čiupikai. Kiekviename segmente ( išskyrus galvą ir
    • uodegą) pora parapodijų. Priklausomai nuo rūšies gali kvėpuoti žiaunomis arba
    • visu kūno paviršiumi. Kraujotakos sistema neuždara. Ją sudaro nugarinė ir
    • pilvinė kraujagyslės, kurias jungia žiedinė kraujagyslė. Nervų sistema
    • ganglijinė (aplinkryklinis žiedas, viršryklinis ir poryklinis ganglijai,
    • nerviniai kamienai, grandinėlė, jutimo organai: čiuopikliai, antenos, ūseliai).
    • Skirtalytės. Priklausomai nuo rūšies kiaušialąstės/spermatozoidai gali
    • formuotis kiekviename segmente arba tik užpakaliniuose segmentuose. Būdingas
    • išorinis apvaisinimas.

    • Skirstomi į 3 poklasius:
    • klajojantieji, sėslieji ir dygiaodžių parazitai.

    • Klajojantieji: gyvenimo būdas
    • šliaužiojamasis. Sėslieji: gyvena vamzdeliuose, sudarytuose iš epitelio
    • išskiriamos medžiagos arba kalkių.Yra rausiančiųjų formų. Būdinga didelė
    • segmentacijos heteronomija, silpnesnis parapodijų išsivystymas. Rūšys: dugninė
    • nereidė, smiltkirmis. Dugninė nereidė. Jūrų gyventoja, gyvena jūros
    • dugne. Yra geras žuvų maistas. Nereidės kūnas sudarytas iš žiedo pavidalo
    • segmentų. Visi segmentai, išskyrus galvos, vienodi, todėl tokia segmentacija
    • vadina homonomine. Nereidės pilvo pusė lygi, o nugaros – iškili. Kūnas
    • skirstomas į priekinį ir užpakalinį galus. Priekiniame gale yra galvos segmentai:
    • galvos ir burnos skyriai. Galvos skyriuje matyti pora čiuptuvų ir pora ūselių –
    • palpų. Palpuose yra cheminio jutimo organai. Ant palpų 4 akys, o už jų dvi
    • uodimo duobutės. Visi kūno segmentai, išskyrus pirmąjį, turi parapodijas.
    • Paskutinis kūno segmentas turi ūselių pavidalo ataugas ir analinę angą.

    • Reikšmė: bentosiniai gyvūnai.
    • Dauguma plėšrios. Jomis minta jūriniai gyvūnai, žuvys, vėžiagyviai, galvakojai
    • moliuskai. Kai kurios filtruoja vandenį. Kai kurios (smiltkirmis) naudojamos
    • kaip masalas žuvims.
  19. 20.Mažašerių žieduotųjų kirmėlių biologija, jų
    biologinė ir ūkinė reikšmė
    • Tipas: Žieduotosios kirmėlės.
    • Potipis: Balnelinės. Klasė: Mažašerės

    • Mažašerių žieduotųjų kirmėlių
    • reikšmė: Praleisdamos didelius kiekius dumblo per savo žarnyną gėlavandenės
    • mažašerės yra esminis faktorius veikiantis vandens telkinio gruntą. Vaidina
    • didelį vaidmenį valydami vandens telkinius nuo pūvančių augalų liekanų. Sliekai
    • giliai išpurena dirvą, tai padeda skverbtis orui ir drėgmei, padeda augalų
    • šaknims skverbtis į gilesnius dirvožemio sluoksnius. Sliekai permaišo dirvą.
    • Sliekai misdami organinėmis medžiagomis pagreitina jų mineralizaciją, todėl
    • augalai gali lengviau įsisavinti jiems reikiamus cheminius elementus.
    • Žuvininkystės ūkiuose sliekai auginami kaip pašaras žuvimis.

    • Gėlavandenės arba sausumos
    • kirmėlės. Parapodijų neturi, jų vietoje yra šereliai. Celomas gerai išsivystęs.
    • Gonados yra tik keliuose segmentuose. Uždara kraujotakos sistema. Galvinė dalis
    • be akių ir be palpų. Segmentų skaičius nepastovus. Vienasluoksnį epitelį dengia
    • plona kutikulė, o daugybė vienaląsčių liaukučių išskiria baltymingas gleives,
    • kad kūno paviršius būtų slidus.

    • 2 būriai: vandeninės mažašerės ir
    • sliekai.

    • Vandeninės mažašerės. Tai vandens
    • gyventojai. Tubifeksai. Kūnas segmentuotas, turi antrinę kūno ertmę –
    • celomą. Joms būdinga dvišonė simetrija. Pagrindinės organų sistemos –
    • virškinimo, kvėpavimo, šalinimo, kraujotakos, nervų, lytinė. Kraujotakos
    • sistema yra uždara, šalinimo sistema yra metanefridijų tipo, nervų sistema
    • sudaryta iš viršryklinio, aplinkryklinių mazgų ir pilvo nervų grandinėlės. Turi
    • primityvius judėjimo organus – parapodijas. Pasaulyje tubifeksų priskaičiuojama
    • nuo 10 iki 43 rūšių. Tubifeksai paplitęs Europoje, Azijoje ir Šiaurės
    • Amerikoje. Vienos rūšys gyvena gėlame vandenyje, kitos jūroje, ant kranto ar
    • seklių vandens telkinių dumble, taip pat yra rūšių gyvenančių upių žiotyse ar
    • kituose kintančio sūrumo vandenyse.

    • Slieko biologija.
    • Nariuotas, kiekviename narelyje yra šeriai, burna pilvinėje dalyje, ją dengia
    • skiautė. Turi odos raumenų maišą ir odoje jutimines ląsteles. Virškinimo
    • organai: burna, ryklė (išskiria fermentus, kurie neutralizuoja humuso rūgštį,
    • nes sliekai minta organinėmis medžiagomis, stemplė, gurklys, skrandis, priekinė
    • žarna, užpakalinė žarna, analinė anga. Kvėpuoja visu kūno paviršiumi.
    • Kraujotakos sistema uždara – kraujas teka tik kraujagyslėmis ir į kūno ertmes
    • neišsilieja. Turi nugarinę ir pilvinę kraujagysles, kurias jungia žiedinė
    • kraujagyslė. Šalinimas nefridijų tipo. Šalinamas amoniakas ir šlapalas. Nervinė
    • sistema ganglijinė: aplinkryklinis nervinis žiedas, kurį sudaro viršryklinis ir
    • poryklinis mazgai, du nerviniai kamienai. Turi odoje lietimosi, cheminio ir
    • šviesinio dirginimo jutimo organus. Lytinė sistema – hermafroditai. Lytinė
    • sistema išsidėsčiusi priekiniame kūno gale, turi balnelį, kuris reikalingas
    • dauginimuisi, slinkdamas balnelis surenka kiaušialąstes ir spermatozoidus, jis
    • išskiria baltymines medžiagas, iš kurių formuojasi kokonas, kuriuo minta
    • embrionai. Kokonas nuslenka nuo slieko ir jame vystosi nauji individai.
    • Kryžminis apvaisinimas t.y. du individai apsikeičia savo lytinėmis ląstelėmis.
    • Nelytinis dauginimasis – regeneracija. Rūšys: žeminis sliekas, kaliforninis
    • sliekas. 
  20. 21. Dėlių biologija, įvairovė ir reikšmė
    • Gėlavandenės,
    • rečiau – jūrinės ar sausumoje gyvenančios kirmėlės. Atstovai – grobuonys,
    • kraujasiurbiai. Ilgis 3-10cm. Neturi šerelių. Cilindriškos formos. Kūnas
    • suskirstytas į išorinius segmentus. Vidinė ir išorinė segmentacija viena kitos
    • neatitinka. Pirmieji ir paskutinieji segmentai kūno galuose baigiasi
    • siurbtukais. Priekiniu siurbtuko centre yra burna. Daugybę lipnių ląstelių
    • turintis epitelis apgaubtas jungiamuoju audiniu, kuriame įsiterpę gerai
    • išsivystę žiediniai, išilginiai ir nugaros-pilvo raumenys. Tarp kūno sienelės
    • ir organų esančias tuštumas užpildo mezenchima. Turi iki 5 porų akelių
    • priekiniame kūno gale, nugaros pusėje. Dėl esančios mezenchimos sumažėja celomo
    • ertmė, kuri užpildyta jungiamuoju audiniu. Turi chromatoforus, kurių dėka dėlė
    • gali keisti spalvą. Dėlių balnelis formuojais už pirmo trečdalio segmentų.
    • Lytinio neaktyvumo metu balnelis yra neryškus, o veisimosi metu gausios
    • balnelio liaukos išskiria gleives su baltymais. Balnelis yra kokonas ir
    • embrionų maistas (trynio liaukos). Kūna dengia kutikulė,kurią dėlė nusimeta kas
    • 2-3 dienas. Dauguma dėlių minta skysčiais (kraujas, organizmo syvai) arba gyvu
    • maistu (kitomis dėlėmis, kirmėlėmis ir kt.) Žanduotosios dėlės turi žandus.
    • Rykliadėlėms būdinga ištįsusi stemplė. Medicininės dėlės burnos ertmėje turi 3
    • apatinius žandus, o jos seilių liaukose yra 3 rūšių fermetų HIRUDINO(stabdo
    • kraujo krešėjimą), HISTAMINO(mažina kraujagyslių spazmus ir
    • HIALURONIDAZĖS(skaido hialurono rūgštį, mažina jos klampumą). Skrandyje yra
    • šoninės išaugos – kišenės naudojamos kaip rezervuarai. Dėlės kvėpuoja visu kūno
    • paviršiumi, tik jūrinės dėlės turi žiaunas. Turi uždarą kraujotakos sistemą,
    • kurią atlieka celomo lakūnų sistema. Storiausi lakūnų kanalai yra ventralinis
    • ir dorsalinis, o plonesni – lateraliniai, atlieka širdies f-jas. Pulsuodami šie
    • kanalai varo kraują pirmyn, o dorsaliiu ir ventraliniu lakūnais teka atgal.
    • Žanduotųjų dėlių celomo lakūnos yra tokios tankios, kad sudaro kapiliarų
    • sistemą. Kraujas būna raudonas nuo ištirpusio plazmoje hemoglobino. Nervų
    • sistema tipiška: porinis viršryklinis ganglijai, aplinkryklinės konektyvos, iš
    • 4 ganglijų – poryklinis ganglijas, toliau – pilvinė nervų grandinėlė.Akys tik
    • skiria šviesą nuo tamsos. Dėlės gerai junta virpesius. Šalinimo sistema iš
    • metanefridijų, bet gerokai pakitusi. Metanefridiniai kanalai viename segmente
    • prasideda, o baigiasi kitame, blakstienotas piltuvėlis neprisijungęs prie
    • kanalo galo, o atsiveria į pūslę, esančia šalia kanalo. Metanefridiniai
    • kanalėliai siauri, sudaryti iš grandinėlės ląstelių, kurių viduriu eina plonas
    • kanalėlis. Lytinė sistema – hermafroditai.

    • Puola žuvis,
    • varliagyvius, vandens paukščius, žinduolius, kai kuriuos bestuburius (sraiges,
    • chironomidus). Yra ektoparazitai. Sausumos dėlės yra plėšrios minta sliekais,
    • vabzdžiais. Parazituoja jūrose – krabus, delfinus, vėžlius.

    • Įvairovė: dėlių
    • kalsei priklauso apie 300 parazitinių ar plėšrių kirmėlių rūšių. Dauguma dėlių
    • gyvena gėluose, negiliuose vandenyse. Nejautrios deguonies trūkumui. Klasei
    • priklauso 2 poklasiai – senovinės ir tikrosios dėlės.

    • Atstovai: Medicininė dėlė, Netikroji
    • kumeldėlė, Žuvinė dėlė, Plokščioji dėlė, Antinė dėlė, Moliuskinė dėlė.
  21. 22. Dvigeldžių moliuskų biologija, svarbiausios rūšys ir panaudojimas žmonių mityboje
    • 22. Apie 20000 rūšių.
    • Jūriniai ir gėlavandeniai moliuskai. Jų kriauklė sudaryta iš dviejų geldelių.
    • Galva redukuota. Žiaunos siūliškos ar plokštelių formos. Būdinga dvišalė
    • simetrija. Iš šonų kūną gaubia kriauklė, sudaryta iš dviejų geldelių, sujungtų
    • ligamentu. Kriauklės dalis suglaudžia ar praveria 1-2 stiprūs suveriamieji
    • raumenys, sandariai uždarantys geldeles ir apsaugantys moliuską nuo grobuonių.
    • Dauguma kriauklių simetriškos, pailgos, padengtos storu kalkiniu sluoksniu. Kai
    • kurios jūrinės rūšys turi storą perlamutrinį sluoksnį, kuris dėl šviesos
    • spindulių interferencijos gali žvilgėti rausvai, gelsvai ar melsvai. Kriauklės
    • vidinėje pusėje yra mantija, o tarp mantijos ir kūno susidaro maža ertmė,
    • kurioje telpa žiaunos ir koja. Tarp pravirų geldelių susidaro plyšys – sifonas,
    • pro kurį į mantijos ertmę patenka vanduo. Sifonai yra dviejų tipų – žiauninis
    • ir kloakinis. Pro žiauninį vanduo teka į mantijos pusę, o pro kloakinį –
    • išteka. VIRŠKINIMO SISTEMA neturi galvos ir ryklės su radule, todėl maistas per
    • stemplę patenka tiesiog į vidurinės žarnos skrandį. Abipus skrandžio yra dvi
    • stambios kepenų skiautės. Toliau vidurinė žarna sudaro ilgą kilpą kojoje ir
    • pereina į užpakalinę žarną, kuri atsiveria į mantijos ertmę. Minta
    • mikroplanktonu arba detritu filtruodami vandenį pro burnos skiautes į stemplę.
    • Stambios, netinkamos maistui dalelės pašalinamos pro sifoną. KVĖPAVIMO ORGANAI
    • žiaunų lapeliai. KRAUJOTAKOS SISTEMA atvira. Iš žiaunų kraujas teka į du
    • prieširdžius, iš jų į skilvelį, iš kurio teka į dvi aortas – priekinę ir
    • užpakalinę, kurios skyla į arterijas. Jomis kraujas patenka į koją, mantijos priekinę
    • dalį ir vidaus organus. Iš arterijų kraujas teka į sinusus, o iš organų
    • telkiasi į centrinį sinusą, iš kurio patenka į žiauninę kraujagyslę. NERVŲ
    • SISTEMA turi tris poras ganglijų ir ilgas konektyvas. LYTINĖ SISTEMA
    • skirtalyčiai, bet lytiniu dimorfizmu nepasižymi.

    • Panaudojimas
    • žmonių mityboje: maistui gaudomos ir vartojamos šukutės, austrės, midijos. Tai
    • specifinis, delikatesinis maistas.

    • Rūšys:
    • akmengraužiai, jūrinė taurioji perluotė, bedantė, šiaurinė perluotė, širdutė,
    • dreisena, islandinė šukutė, valgomoji austrė, laivagraužis.
  22. 23. Pilvakojų
    moliuskų biologija, svarbiausios rūšys ir ūkinė reikšmė
    • Žinoma apie 70000
    • rūšių. Gyvena ant žemės, žemėje ir vandenyje. Kūną sudaro galva su čiuopikliais
    • ir akimis, liemuo bei koja. Koja turi platų padą. Liemuo paprastai būna
    • susuktoje kriauklėje. Dėl to pilvakojai – asimetriški gyvūnai. Asimetriški yra
    • ir jų vidaus organai. Dažniausiai redukuojais dešinės pusės įvairūs organai.
    • Primityviausių – kriauklė ir vidaus organai simetriški. Jie turi ir porą
    • ktenidinių žiaunų. Skirtalyčiai arba hermafroditai. Pilvakojus nesunku
    • atpažinti iš susisukusios kriauklės, kurioje būna vidaus organai. Pilvakojų
    • raumenys specializuoti. Odos ir raumenų maišo neturi. Specifinis raumuo vienu
    • galu prisitvirtinęs prie kriauklės išilginės ašies, o kitas jo galas eina į
    • galvą ir koją. Šis raumuo moliuską įtraukia į kriauklę. VIRŠKINIMO SISTEMA jos
    • sandara įvairi, nes įvairi mityba. Burna yra priekinėje galvos dalyje. Į ryklę
    • atsiveria seilių liaukos. Ryklėje yra radulė, turinti chitininių ar raginių
    • dantukų eiles. Už ryklės – stambi stemplė, kai kurių pilvakojų – plati, virtusi
    • gurkliu. Vidurinės žarnos priekinė dalis praplatėjusi ir sudaro skrandį. Į
    • skrandį atsiveria pora „kepenų“ latakų. Kepenys – vidurinės žarnos šoninės
    • išaugos. Užpakalinė žarna atsiveria į mantijos ertmę. KVĖPAVIMO SISTEMA
    • svarbiausi ir pirminiai kvėpavimo organai – kteidinės žiaunos. Tik
    • primityviausi pilvakojai turi ktenidines žiaunas.Dėl asimetrijos viena žiauna
    • būna redukuota. Be tikrųjų žiaunų jie gali turėti netikrąsias (įvairios
    • plonasienės išaugos su kraujotakos sinusų kapiliarais). Sausumos moliuskai
    • žiaunų neturi. Kvėpavimo f-jas atlieka mantija. Ji sudaro pilvakojų plaučius.
    • Mantijos ertmė su išore jungiasi nedidele anga, todėl moliuskų vidaus organai
    • neišdžiūsta. KRAUJOTAKOS SISTEMA širdis yra visai arti kvėpavimo takų, todėl iš
    • jų arterinis kraujas beveik tiesiogiai patenka į prieširdžius. Širdis būna
    • perikardiume arba širdies maišelyje. Primityviųjų pilvakojų ji sudaryta iš
    • dviejų prieširdžių ir skilvelių. Daugelio kitų dešinioji žiauna redukuota,
    • taigi redukuotas ir dešinysis prieširdis. Iš širdies skilvelio kraujas patenka
    • į aortą, kuri šakojasi į porą arterijų. Viena kraujas teka į galvą ir mantiją,
    • o kitas – į žarną, kepenis ir gonadas. NERVŲ SISTEMA paprasčiausios sandaros
    • pilvakojai dar neturi šonanervių kamieninės nervų sistemos bruožų. Bet jau yra
    • ganglijai, kuriuose telkiasi nervinės ląstelės. Aukštesniųjų pilvakojų nervų
    • sistema – ganglijinė. JUTIMO ORGANAI cheminio ir mechaninio jutimo ląstelių itin
    • gausu galvos priekinėje dalyje ir kojos pakraščiuose. Svarbūs cheminio jutimo
    • organai – osfradijos yra mantijos ertmėje, šalia ktenidijų. Šalia burnos
    • esantys čiuopikliai – skonio ir uoslės organai. Už jų išsidėstę ilgi
    • čiuopikliai – lietimo organai. Kartais jų viršūnėse būna akys. ŠALINIMO SISTEMA
    • dauguma pilvakojų turi vieną kairįjį inkstą, kurio piltuvėlis atsiveria į
    • perikardo ertmę, o kito galo anga- šalia analinės angos. Primityvieji
    • pilvakojai turi ir dešinįjį inkstą, nors jis gerokai mažesnis. LYTINĖ SISTEMA
    • priekiažiauniai beveik visi skirtalyčiai, galažiauniai – hermafroditai. Visų
    • galvakojų gonados neporinės. Priekiažiaunių iš sėklidžių sėklatakis atsiveria į
    • mantijos ertmę. Šalia galvos būna kopuliacijos organas. Į jį nuo sėklatakio
    • galo eina atskiras kanalas. Priekiažiaunių patelių nuo kiaušidžių eina
    • kiaušintakis, kuris praplatėjęs sudaro gimdą, kurioje yra liaukų,
    • produkuojančių kiaušinio baltymą ir apvalkalą. Galažiaunių gonada – viena
    • hermafroditinė liauka, produkuojanti ir kiaušialąstes ir spermatozoidus.

    • Ūkinė reikšmė.
    • Žemės ūkio kultūrų kenkėjai yra šliužai. Šliužai
    • minta beveik viskuo, graužia pupeles, salotas, špinatus, bulvių gumbus, morkas,
    • tabaką, burokėlius, sunaikina braškyno derlių, o kai įsimeta į kopūstų ar
    • salotų lysvę, iš sultingų lapų lieka tik gyslos. Tačiau ne visi
    • gamtoje esantys šliužai yra kenkėjai, kai kurie maisto atžvilgiu yra labai
    • siauros specializacijos – maitinasi tik vienos kurios nors rūšies grybais ir
    • panašiai.

    • Rūšys:
    • Tinkluotasis šliužas, Vynuoginė sraigė, Tropikinė sraigė, Mažoji kūdrinukė,
    • Rapana, Ciprėja, sodinė sraigė, ritininė sraigė, kūdrinukė, gyvevedė sraigė,
    • perlamutrinukė, jūrų ausytė. 
  23. 24. Galvakojai
    moliuskai – sudėtingiausios sandaros minkštakūniai. Maistui naudojamos jų rūšys
    • Tai jūriniai
    • dvišalės simetrijos moliuskai, apatinėje kūno pusėje turintys gilią mantijos
    • ertmę. Joje yra viena, kartais dvi poros žiaunų. Kriauklę turi tik primityvios
    • rūšys, kitų – ji redukuota. Koja virtusi čiuopikliais. Skirtalyčiai. Galvakojų
    • kūnas sudarytas iš galvos ir liemens. Galva gerai išsivysčiusi. Joje yra akys
    • ir čiuopikliai apsupta burna. Primityviųjų čiuopikliai be siurbtukų.
    • Aukštesniųjų galvakojų čiuopikliuose gausu siurbtukų. Dešimtkojų du čiuopikliai
    • gerokai ilgesni už kitus. Čiuopikliais gaudomas grobis. Liemuo plokščias, maišo
    • ar torpedos formos. Šonuose arba kūno gale yra skiautės, kurios padeda
    • palaikyti judėjimo kryptį. Visą galvakojo liemenį dengia mantija. Nautilius
    • (Būrio nautilus genties galvakojis) turi senovinės sandaros kriauklę. Ji jam –
    • hidrostatinis organas. Vidinę kriauklę turi dešimtkojai. Sepijos kriauklė yra
    • delno dydžio arba didesnė, turi kietą nugarinę plokštelę, kurios vidinę pusę
    • dengia gausios plonytės kalkinės plokštelės. Kalmarų kriauklė – tik siaura
    • nugarinė plokštelė. Aštuonkojai kriauklės neturi. Po vienasluoksniu epiteliu
    • yra mezoderminės kilmės jungiamasis audinys, kuriame gausu pigmentinių ląstelių
    • – chromatoforų ir iricidų. Chromatoforų ląstelės jungiasi su nervų sistema,
    • todėl galvakojai, išplėsdami vienus ar suglausdami kitus chromatoforus, lengvai
    • keičia kūno spalvą. VIRŠKINIMO SISTEMA už burnos esančioje ryklėje yra pora
    • raginių žandų, kuriais galvakojis gali perkasti žuvies kaukolę. Ryklėje yra
    • liežuvis su radule. Į ryklę patenka seilių liaukų sekretas. Seilėse yra fermentų
    • ir nuodų. Fermentai skaido angliavandenius ir baltymus, o nuodai paded nužudyti
    • auką. Praplatėjusi stemplė sudaro gurklį. Už jos yra skrandis ir toliau –
    • plonoji žarna. Užpakalinė žarna atsiveria į mantijos ertmę. Užpakalinės žarnos
    • gale yra rašalinė liauka, gaminanti rudą skystį. KRAUJOTAKOS SISTEMA beveik
    • uždara. Širdis iš skilvelio ir dviejų (nautiliaus - 4) prieširdžių. Iš
    • skilvelių į priekinę kūno dalį eina stambi galvinė aorta, o plonasienė – į
    • vidaus organus. Yra arterijos, venos ir kapiliarai. KVĖPAVIMO SISTEMA kvėpavimo
    • organus sudaro tipiškos ktenidinės žiaunos. Jų turi dvi (nautilius 4). NERVŲ
    • SISTEMA labai išsivysčiusi ir cetralizuota. Virš ryklės yra smegenys. Nuo
    • smegenų eina du mantijos nervai, kurie baigiasi žvaigždės formos ganglijais. Nautiliaus
    • nervų sistema sudaryta iš trijų lankų: viršryklinio ir dviejų poryklinių.
    • JUTIMO ORGANAI lietimo ir cheminio jutimo ląstelių gausu visame kūno
    • paviršiuje, bet daugiausia – prie burnos ir čiuopikliuose. Nautilius turi
    • osfaridijas. Aukštesnieji dvižiauniai turi sudėtingus uoslės organus –poakines
    • duobutes, kurių pagalba plėšrūs galvakojai grobį užuodžia iš toli. Taip pat
    • galvakojai turi akis ir statocistus. ŠALINIMO SISTEMA nautilius turi keturis
    • inkstus, o dvižiauniai – du. Inkstai – plačių maišelių pavidalo. Ekskretai iš
    • kraujo patenka į inkstus, nes inkstus liečia žiauninių venų ataugos. LYTINĖ
    • SISTEMA skirtalyčiai. Nautiliaus ir kai kurių aukštesniųjų galvakojų gonados –
    • porinės. Kiti turi vieną gonadą. Patelių kiaušintakiai poriniai arba neporiniai,
    • trumpi, atsiveria į mantijos ertmę.

    • Nautilus –
    • primityviųjų būrys

    • MAISTUI
    • NAUDOJAMOS RŪŠYS: Aštuonkojai, kalmarai, sepijos
  24. 25. Nariuotakojų
    biologija ir įvairovė
    • Nariuotakojų
    • kutikulė nevienalytė ir sudėtinga. Tai storesnis ar plonesnis kūno šarvas,
    • saugantis gyvūnus. Nariuotakojai augdami neriasi – vieni visą gyvenimą, kiti
    • iki kol suauga. Kūnas sudarytas iš segmentų. Kiekvienas segmentas turi vieną
    • porą ataugėlių. Segmentai gali susilieti (oligomerizacija) ir sudaryti atskiras
    • kūno dalis. Išsivysto nariuotos galūnės, vyksta raumenų diferenciacija
    • (išsivysto skersaruožiai raumenys): atsiranda išorinis chitininis skeletas
    • (egzoskeletas), apsaugantis nuo įvairaus poveikio, be to, prie jo prisitvirtina
    • raumenys. Kūną sudaro: galva, krūtinė, pilvelis. Galva – susilieję keli
    • segmentai, iš kurių lieka tik ataugėlės. Galvoje yra akronas – centrinė sritis,
    • kurioje atsiveria burna, akys, jutimo organai, antenulės, po dangalu – vidinė
    • ausis. Prie akrono gali jungtis antriniai segmentai. NERVŲ SISTEMA galvoje yra
    • centrinis ganglijas – galvos smegenys. Turi tris dalis – priekinę(atsakinga už
    • jutimus), vidurinę (dažniausiai atsakinga už analizę) ir užpakalinę (atsakinga
    • už koordinaciją, elgesį, judesius). Krūtinės srityje, sudarytoje nepriklausomai
    • iš kiek segmentų, yra viena-dvi poros nervinių mazgelių. Pilvo srityje nervinė
    • grandinėlė turi mazgelį kiekviename segmente. KRAUJOTAKOS SISTEMA atvira,
    • sudaro pulsuojantis organas – širdis arba nugarinė kraujagyslė. Kraujas teka
    • kraujagyslėmis ir išsilieja į lakūnas (kūno ertmės su tam tikromis medžiagų
    • atsargomis). Iš jų kraujas susiurbiamas į kraujagysles ir jomis kraujas patenka
    • į širdį. Vėžiagyvių, voragyvių, kai kurių žemesniųjų vabzdžių kraujo plazmoje
    • yra ištirpusio hemoglobino, todėl kraujas yra rausvas ir perneša deguonį. Kitų
    • nariuotakojų kraujas gali nepernešti deguonies, tačiau visais atvejais
    • nariuotakojų kraujas atlieką maitinamąją f-ją. Kraujas->hemolimfa.
    • VIRŠKINIMO SISTEMA sudaryta iš priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnų. Į
    • vidurinę žarną atsiveria virškinimo liaukos. Užpakalinė žarna pasibaigia
    • analine anga. Ektoderminės kilmės priekinę ir užpakalinę žarnas iškloja
    • kutikulė. Priekinėje žarnoje kartais būna papildomas chitininis kramtymo
    • aparatas. KVĖPAVIMO SISTEMA labai įvairi, priklauso nuo gyvenimo būdo. Dauguma
    • smulkiųjų nariuotakojų kvėpavimo sistemos neturi ir kvėpuoja visu kūno
    • paviršiumi per ploną kutikulę. Vandenyje gyvenančios rūšys turi žiaunas ar jų
    • f-jas atliekančias galūnes, o sausumoje – vėduoklinius plaučius ir trachėjas,
    • kurios atsiveria į išorę kvėptukais. ŠALINIMO SISTEMA ją sudaro Malpigijaus
    • vamzdeliai arba koksalinės liaukos, kurias turi žemesnieji nariuotakojai.
    • LYTINĖ SISTEMA išsivysčiusi skirtingai, dauginasi tik lytiniu būdu, neretas
    • lytinis dimorfizmas.

    • ĮVAIROVĖ
    • nariuotakojai – vienas gausiausių tipų, jam priklauso apie 1.5mln. gyvūnų
    • rūšių. Šie gyvūnai paplitę visur išskyrus Antarktidos žemyną.

    Nariuotakojų potipiai ir atstovai:

    • ŽIAUNAKVAPIAI
    • upinis vėžys, vėdarėliai, dafnijos, sakulinos, jūrų antytės, ciklopai, karpių
    • utėlė, krevetės

    • TRACHĖJINIAI
    • elniavabalis, akmenlindės, skolopendra, tarakonai, ankstyvės, lašalai,
    • žirgeliai, termitai, blakės, tripsai

    • TRILOBITINIAI
    • kardauodegis, skorpionvėžis, skorpionas, voras kryžiuotas, juodoji našlė,
    • tarantulas, niežinė erkė

    • JŪRŲ
    • VORAI nedideli ilgakojai jūrų gyvūnai neturintys pilvelio
  25. 26. Žemesniųjų
    vėžiagyvių biologija ir ūkinė reikšmė
    • Būriai:
    • Žiaunakojai, Šakotaūsiai, Kiautuotieji vėžiagyviai, Irklakojai, Žuvinės utėlės
    • ir Ūsakojai.

    • ŽIAUNAKOJAI
    • vystymasis su metamorfoze, nervų sistema kopėtinio tipo, porinės facetinės akys
    • ir neporinė nauplijinė akelė, ilga vamzdelio pavidalo širdis su pora ostiumų
    • kiekviename kūno segmente. Kojelės sudarytos primityviai ir turi plonasienes
    • išaugas pripildytas hemolimfos ir atliekančias kvėpavimo f-ją, galvos segmentai
    • ne visi suaugę, sudaro dvi dalis. SKYDVĖŽIS

    • ŠAKOTAŪSIAI
    • sudaro esminę gėlavandenio planktono dalį, aptinkami dideliais kiekiais.
    • Abipusiškai nuolaidus, iš šonų suplotas šakotaūsio galvakrūtinio šarvas
    • apgaubia visą kūną, skydas gale užsibaigia aštriu spygliu. Galvoje be
    • nauplijinės yra ir neporinė facetinė akis, sudaryta iš nedidelio omatidijų
    • skaičiaus. Antenos pakitusios į lokomotorinius organus, stipriai
    • išsivysčiusios, dvišakės ir padengtos plunksniškais šereliais. Krūtinės kojos
    • 4-6 poros ir sudaro savotišką filtravimo aparatą. Dauginimasis: vyksta keleto
    • partenogeninių kartų ir vienos dvilytės kartos kaita. Vasarą apinkamos tik
    • patelės besidauginančios partenogeniškai. Rudenėjant patelės pradeda dėti
    • kiaušinius, iš kurių išsivysto patinai. Jie apvaisina pateles. Apvaisinti
    • kiaušiniai yra didesni. Kinta forma priklausomai nuo gyvenimo sąlygų. DAFNIJA

    • KIAUTUOTIEJI
    • VĖŽIAGYVIAI tai labai smulkūs vėžiukai, dideliais kiekiais aptinkami jūrose ir
    • gėluose vandenyse. Sudaro žymią planktono dalį. Būdingi bruožai: šarvas
    • sudarytas iš dviejų kiautelių, primenančių geldeles, visiškai paslepia gyvūno
    • kūną. Plaukomieji organai – antenulės. Daugelis neturi kraujotakos sistemos, o
    • kitų ji sudaryta vien iš širdies.

    • IRKLAKOJAI sudaro
    • svarbiausia jūrinio planktono dalį, nors aptinkama ir gėluose vandenyse. Dažnai
    • pasirodo dideliais kiekiais sukeldami vandens spalvos pakitimus. Išskleisdami į
    • šalis savo ilgas, daugelio narelių antenules, sklando jomis vandens
    • sluoksniuose. Kai kurių antenulės įvairiai pritaikytos prisikabinti prie
    • šeimininko organų ir čiulpti jo audinių syvus (parazitinės formos). Kai kurie
    • irklakojai yra parazitinių kirmėlių gyvenimo ciklo tarpiniai šeimininkai.
    • Krūtinės galūnės primityvios ir yra dvišakio pobūdžio. Širdies dažniausiai neturi.
    • Turi neporinę nauplijinę akį. KALANAI, CIKLOPAI

    • ŽUVINĖS UTĖLĖS
    • Nedidelis būrys, kilme artimas irklakojams. Gyvena ant žuvų odos, siurbia
    • kraują. Kūną sudaro vientisa galva, plati krūtine iš 4 segmentų, trumpas,
    • nenariuotas pilvelis. Antenos ir antenulės virtusios kabliukais, maksilės –
    • siurbtukais, mandibulės – straubliuku. Turi tris nauplijines ir dvi sudėtines
    • akis. Antroji maksilių pora ir krūtinės kojos – dvišakos. KARPINĖ UTĖLĖ

    • ŪSAKOJAI dauguma
    • sėslūs gyvūnai,kai kurie – parazitai. Tipingos sėslios formos: balanai ir jūrų
    • antytės Balanai džnai dideliais kiekiais padengia povandeninius daiktus:
    • akmenis, jas, moliuskų kriaukles. Išorėje matyti nupjauto kūgio formos
    • kriauklė. Gyvūnas kriauklėje guli ant nugaros, kojelėmis aukštyn. Prie
    • kriauklės sienelių prieina odos raukšlės - mantija. Neturi akių. SAKULINA-
    • išvalgo krabų vidų, krabų parazitai. JŪRINĖ ANTYTĖ, BALANAI

    • ŪKINĖ REIKŠMĖ kai
    • kurie žemesnieji vėžiagyviai sudaro didelę dalį planktono, o juo minta daug
    • žuvų ir kitų vandens gyventojų. Irklakojai sudaro didelę banginių maisto dalį.
    • Didžiausią ūkinę reikšmę turi šakotaūsiai Dafnijos. Jos yra auginamos veisiamų
    • ar akvariuminių žuvų pašarui. Lengvai veisiasi tiek natūraliuose, tiek
    • dirbtiniuose vandens baseinuose ir yra mėgstamos žuvininkų.
  26. 27. Aukštesniųjų vėžiagyvių biologija, reikšmė žmonių ir gyvūnų mityboje
    •   Primityvūs požymiai: dvišakos galūnės, daug
    • segmentų, pilvelis su galūnėmis, arterijų sistema. Specifiniai požymiai:
    • pastovus 19 segmentų skaičius, sudėtinga virškinimo sistema su kramtomuoju ir
    • filtraciniu skrandžiais, patelių lytinė anga atsiveria 6 segmente, o patinų – 8
    • krūtinės segmente, neturi furkos,iš kiaušinių išsirita sudėtingesnės sandaros
    • lervos, galva neretai suaugusi su krūtine ir padengta bendru šarvu sudaro
    • galvakrūtinę. Galva iš šešių segmentų, krūtinė – iš aštuonių. Turi penkias
    • poras kojų, kurių pirmoji dažnai būna virtusi žnyplėmis. Pilvelis sudarytas iš
    • šešių segmentų, dažnai naudojamas plaukimui. Turi centrinę nervų sistemą.
    • Būdingos pilvelio galūnės ir anteninės liaukos. Dažniausiai 7 (kartais 8)
    • pilvelio segmentai. Gausiausia vėžiagyvių klasė su šešiais būriais ir maždaug
    • 25 000 žinomų rūšių. Daugiausiai gyvena jūrose, tačiau taip pat ir gėluose
    • vandenyse bei sausumoje. Šiai
    • didelei ir įvairiai vėžiagyvių grupei, kurią sudaro 13 būrių ir 349 šeimos,
    • priklauso didžiausias pasaulio krabas. Jo išskiestos kojos siekia 4 m pločio, o
    • kai kurių kitų aukštesniųjų vėžiagyvių ūgis nesiekia 1mm. Nepaisant didžiulio
    • dydžio skirtumo visi aukštesnieji vėžiagyviai turi daug bendrų požymių. Jie
    • dažniausiai ryškiai spalvoti, turi tvirtą kalcio karbonatu sutvirtintą
    • egzoskeletą. Karapaksas veikia kaip žiaunų kamera ir niekad negaubia pilvelio.
    • Šių vėžiagyvių akys dažniausiai ant stiebelių, o antenos- atsikišusios. Krūtinė
    • sudaryta iš aštuonių segmentų, pilvelis -iš šešių segmentų, su plokščia uodegos
    • vėduokle (telsonu), kuria gyvūnas geba greitai irtis, kad paspruktų nuo priešų.
    • Daugelio rūšių pirmosios 1-3 krūtinės galūnės virtusios žandikojais, skirtais
    • maitinimuisi, likusios padeda judėti. Pilvelio galūnėmis vėžiagyviai plaukioja,
    • rausiasi, poruojasi ir nešioja kiaušinėlius. Dauguma rūšių priklauso dešimtkojų
    • vėžių būriui -jam priskiriamos gerai pažįstamos krevetės, vėžiai, krabai,
    • omarai. Jų pirmosios poros galūnės dažniausiai padidėjusios, apginkluotos
    • žnyplėmis. Šie vėžiagyviai svarbūs jūrų mitybinėse grandinėse, o daugeliui
    • stambesnių rūšių gaudomos maistui.

    • REIKŠMĖ ŽMONIŲ MITYBOJE: dažniausiai žmonių maistui
    • naudojami dešimtkojų vėžių būrio atstovai: Kamčatkinis krabas, upinis vėžys, krevetės,
    • omarai, didžioji tigrinė krevetė, didžioji upinė krevetė. Kai kurios rūšys
    • specialiai auginamos maistui jūrinėse fermose. Per metus sugaunama 10mln. tonų
    • vėžiagyvių naudojamų maistui. Aukštesnieji vėžiagyviai yra populiari,
    • delikatesinė žmogaus mitybos dalis. Kai kuriuose pasaulio regionuose tai vienas
    • pagrindinių maisto šaltinių. Jūrų gėrybės – naudingas žmogui maistas. Iš
    • Eufauzidų būrio atstovų krilių gaminama baltyminga pasta. Valgomi – burnakojų
    • būriui priklausantys vėžiai-maldininkai.

    • REIKŠMĖ GYVŪNŲ MITYBAI nemažai lygiakojų būrio atstovų,
    • šoniplaukos, mizidės, kumidai– svarbus žuvų maistas.

     

     
  27. 28. Vorų
    biologija, svarbiausios rūšys ir reikšmė
    • Vorų galvakrūtinė
    • su nenariuotu pilveliu jungiasi siauru stiebeliu, kurį sudaro redukuotas
    • septintasis segmentas. Cheliceros nagelio formos. Į jas patenka nuodų liaukos
    • sekretas. Patinų pedipalpuose telpa spermatoforai arba skystis su sperma.
    • Pilvelio gale yra įvairios verpimo liaukos. Liaukučių nepaprastai daug (iki
    • 1000), o jų išskiriamas sekretas ore stingsta. Voratinklio siūlai
    • nevienodi.  Pamatiniai – ilgi, tvirti ir
    • sausi, jie sudaro voratinklio spindulius. Gaudomoji dalis audžiama iš klijingų
    • siūlų. Kiaušinių kokonus gaubia banguotieji siūlai. Kiekvieną siūlą sudaro
    • daugybė gijelių. Voratinklių forma įvairi. Ji priklauso nuo gaudomo grobio. Nuo
    • voratinklio iki voro slėptuvės tęsiasi signalinė gija. Patekusi į voratinklį
    • auka suvyiojama į pluoštą gijų. Tada voras pro cheliceras suleidžia virškinimo
    • fermentų ir kiek palaukęs iščiulpia maisto tyrę. VIRŠKINIMO SISTEMA susideda iš
    • priekinės, vidurinės ir užpakalinės žarnų. Galvos apačioje tarp chelicerų yra
    • mikroskopiška burnos angelė. Iš burnos maistas patenka į ryklę, stemplę,
    • siurbiamajį skrandį. Šie trys sudaro priekinę ektoderminę žarnos dalį. Šių žarnos
    • skyrių sienelės išklotos chitinu. Į ryklę atsiveria seilių liaukų latakais.
    • Pusiau skystą maistą voras iščiulpia palikdamas kietą dangalą. KRAUJOTAKA
    • išilgai krūtingalvės ir pilvelio eina stambi nugarinė kraujagyslė. Pilvelyje
    • sustorėjusi ji sudaro vamzdelio pavidalo širdį. Širdis turi kelias poras
    • ostiumų su vožtuvais. Pro ostiumus kraujas patenka į širdį iš aplinkširdinės
    • ertmės. Kraujotakos sistema neuždara, kraujas teka ne tik kraujagyslėmis, bet
    • ir kūno ertmėmis. Voro kraujas neturi dažo. KVĖPAVIMAS plaučiai, trachėjos.
    • ŠALINIMO SISTEMA vorai turi Malpigijaus vamzdelius, kurie atsiveria į rektalinį
    • maišelį. Ekskretas išteka pro analinę angą. NERVŲ SISTEMA ir jutimo organai.
    • Voras turi pilvinę nervų grandinėlę, kurios priekiniame gale yra stambus antryklinis
    • ir poryklinis ganglijai. Antryklinis ganglijas vadinamas voro galvos
    • smegenimis. Iš jutimo organų voras turi akis ir lytėjimo organus. Lytėjimo
    • organai yra plaukeliuose, kurie dengia galūnes ir pedipalpus. Voras turi 8
    • paprastas akis. LYTINĖ SISTEMA vorai yra skirtalyčiai gyvūnai, pasižymintys
    • dimorfizmu. Patinai turi porines sėklides ir sėklatakius, kurie atsiveria pilvo
    • apačioje lytinėmis angelėmis. Patelių pilvelyje yra porinės kiaušidės, iš jų
    • išeina ploni kiaušintakiai. Kiaušidžių galai sueina į vieną vamzdelį, kuris
    • vadinamas gimda. Pilvelio pradžioje patelė turi sėklos priimtuvo angelę, pro
    • kurią į sėklos priimtuvo pūsleles patenka patinų sėkla.

    • RŪŠYS: voras
    • kryžiuotis, naminis voras, tarantulas, karakurtas, voras paukštėda, vandeninis
    • voras, vandeninis voras-sidabriukas, juodoji našlė, falanga, solpūga, frina.

    • REIKŠMĖ: kadangi
    • vorai yra grobuonys, naikinantys dažniausiai kenksmingus vabzdžius – muses,
    • uodus ir pan., todėl juos reikėtų laikyti naudingais gyvūnais. Tačiau kai kurių
    • vorų įkandimai sukelia ligų simptomus, sunkius susirgimus, kartais net mirtį.
    • Yra labai pavojingų vorų (karakurtas) ne tik laukiniams bei naminiams gyvūnams,
    • bet ir žmonėms. Karakurto įkandimas dažnai sukelia mirtį.
  28. 29. Bičių
    erkės, jų biologija ir reikšmė. Niežinių erkių biologija,rūšys ir sukeliamos
    ligos
    • BIČIŲ ERKĖS Iš
    • išorės erkė padengta stangria, labai chitinizuota, rudos spalvos kutikula. Jos
    • paviršius padengtas plonais šereliais. Po ja yra hipoderma. Suaugusi erkė turi
    • 4 poras nariuotų kojų. Kojos trumpos ir storos, baigiasi čiulptukais arba
    • siurbtukais., kuriais erkė prisitvirtina prie bitės kūno. Taip pat tokiomis
    • kojomis erkė lengvai vaikšto bičių korio sienlių paviršiumi. Patelės – skersai
    • ovalios formos. Erkės kūnas – idiosoma – priekyje jungiasi judria jungtimi su
    • burnos organais  - gnatosoma. Burnos
    • organų pamatinė dalis – vamzdelio pavidalo – gnatobazė. Ji susidaro iš
    • suaugusių pedipalpų pamatinių narelių. Patino kūnas beveik apvalus, priekinis
    • galas nusmailėjęs, kutikula – baltos arba pilkšvos spalvos, mažai chitinizuota.
    • Po krūtinės skydeliu yra lytinė anga. Patinai randami uždarose korių akutėse
    • ant bičių ir tranų lervų bei lėliukių. Korių akutėse patinai susiporuoja su
    • patelėmis ir gaišta.VIRŠKINIMO SISTEMA prasideda burna. Į burnos ertmę atsiveria
    • viena pora seilių liaukų. Iš burnos ertmės maistas patenka į raumeningą ryklę,
    • iš jos į trumpą stemplę, o pastaroji atsiveria į centrinę žarną. Erkės žaryne
    • yra keturios porinės ir dvi neporinės aklosios ataugos. Į šias ataugas erkė
    • gali prisisiurbti daug maisto. Centrinė žarna pereina į tiesiąją žarną, kurioje
    • yra išsiplėtimas – rektalinė pūslė. Ši pūslė į išorę atsiveria analine anga.
    • ŠALINIMO SISTEMA sudaryta iš dviejų plonų Malpigijaus vamzdelių, kurie tęsiasi
    • erkės šonais ir atsiveria į rektalinę pūslę. KRAUJOTAKOS SISTEMA neuždara. Virš
    • centrinės žarnos yra ampulės pavidalo širdis. Užpakaliniame širdies gale yra
    • angelė, pro kurią į širdį iš kūno ertmių patenka hemolimfa. NERVŲ SISTEMA jos
    • centras yra vienas nervinis mazgas. Jis esti ties ta vieta, kur stemplė
    • susijungia su žarnynu. Iš mazgo išeina nerviniai kamienai į kojas ir vidaus
    • organus.KVĖPAVIMO SISTEMA sudaryta iš plonų vamzdelių – trachėjų –
    • tinklo.Trachėjos į išorę atsiveria angelėmis – stigmomis. LYTINĖ SISTEMA
    • patelės turi porinę kiaušidę, du kiaušintakius, neporinę gimdą ir makštį.
    • Lytinė angelė atsiveria krūtinės skydelio užpakaliniame krašte.

    • REIKŠMĖ:
    • parazituoja bites, sukelia bičių varoozę. Padaro daug žalos bitynams. Ligą
    • platina sergančios bičių šeimos ir jų spiečiai. Šeimos viduje sukėlėją platina
    • ir kitas šeimas užkrečia bitės darbininkės, taip pat bičių motinos, ant kurių
    • kūno yra erkių patelių. Bičių varooze sukelia Varroa Jacobsoni erkė. Naikinti
    • šias erkes sunku tačiau bitynus galima išgelbėti. Svarbu pastebėti ligą,
    • ištirti bityną ir laiku pradėti bityno gelbėjimą.

    • NIEŽINĖ ERKĖ
    • Erkės kūnas ovalios formos, nesegmentuotas, padengtas pusiau permatoma rusvai
    • gelsvos spalvos chitinine kutikula. Kūno paviršius išvagotas smulkiais
    • grioveliais ir apaugęs šereliais. Gilesnė skersinė vagelė dalija erkės kūną į
    • krūtingalvę ir pilvelį. Priekiniame kūno gale yra straubliukas, kurį sudaro
    • suaugę į krūvą cheliceros ir pedipalpai. Šalia straubliuko – trumpos, sudarytos
    • iš trijų narelių, pedipalpų ataugėlės – čiuopikliai (palpai). Erkės akių neturi.
    • Iš pilvelio pusės – 4 poros kojų. Jos trumpos, storos, sudarytos iš 5 narelių.
    • Patelės turi siurbtukus (čiulptukus) ant priekinių dviejų porų kojų, patinėlis
    • ant visų. Šios erkės yra vienos mažiausių erkių. Erkės parazituoja ant odos
    • epidermio raginiame sluoksnyje. Judri apvaisinta patelė patekusi ant odos
    • rausia tunelius, o patinėliai keliauja jais ir apvaisina patelės padėtus
    • kiaušinėlius. Erkių judėjimas sukelia niežulį. Iš kiaušinėlių gana greitai
    • išsirita lervos, jos virsta nimfomis. Po kelių dienų nimfos virsta
    • teleonimfomis ir nusinėrusios – suagusiomis erkėmis.

    • RŪŠYS IR
    • SUKELIAMOS LIGOS niežinės erkės 
    • skirtingos rūšys parazituoja skirtingus gyvūnus ir žmogų. Sukelia
    • kiaulių niežus, arklių niežus, žmogaus niežus, šunų niežus, rudųjų lapių
    • niežus.
  29. 30. .
    Ganyklinių  (šuninių) erkių šeima, jų
    rūšys, biologija, sukeliamos ir platinamos ligos
    • Šuninė erkė –
    • labiausiai žinoma kraujasiurbė erkė. Patinai beveik dvigubai mažesnis už alkaną
    • patelę 4mm. Patelė, prisisiurbusi kraujo būna beveik 1cm. Kraujasiurbių erkių
    • gebėjimas įsiurbti didelį kiekį kraujo susijęs su vidurinės žaros sandara. Nuo
    • jos eina aklosios ataugos, kurios persipindamos su kitais organais užpildo kūno
    • ertmę. Patelės odą praduria duriamaisiais žandais. Tik prisisiurbusi patelė
    • gali dėti kiaušinius. Šuninės erkės patelė deda kiaušinius ant žemės
    • paviršiaus. Iš kiaušinių išsirita lervos, kurios parazituoja ant įvairių
    • smulkių miško gyvūnų: driežų, paukščių, žinduolių. Po metamorfozės erkės
    • šliaužioja po augalus ir užpuola stambius gyvulius bei žmones. Šuninė erkė,
    • įsisiurbusi į gyvulio arba žmogaus odą, paprastai sukelia niežėjimą, paraudimą.
    • Šuninės erkės ir kitos erkė iš tos pačios iksoidinių grupės gali būti labai
    • pavojingos galvijams, būdamos sunkių ligų pernešėjomis. Erkės gali labai ilgai badauti
    • (daugiau kaip metus) todėl gali užpulti žmogų patalpoje, kur seniai nebuvo nei
    • žmoių, nei gyvulių.

    • Pasižymi lytiniu
    • dimofizmu, visas kūnas padengtas chitinine kutikule. Patinėlių nugaroje
    • kutikulė sustorėjusi ir sudaro skydelį, kuris dengia visą kūno paviršių.
    • Patelių skydelis dengia tik pirmą kūno trečdalį. Patelė stambesnė už patiną.
    • Patelės kūnas gali plėsti, o patinėliams tai padaryti trukdo chitininis
    • skydelis. Erkių krūtingalvė suaugsusi su pilveliu. Galvos priekyje yra
    • straubliukas, kurį sudaro histomas (suaugusios cheliceros), apaugęs aštriais
    • chitininiais dantukais ir pedipalpai. Pilvelio gale yra plyšelio pavidalo
    • analinė anga, ji pridengta perianaline raukšle. Turi 4 poras vaikščiojamųjų
    • kojų (krūtingalvės skyriuje), lervos – 3 poras. Ties trečiosios kojų poros
    • prisitvirtinimo vieta atsiveria patelių lytinė angelė, o ties ketvirtosios
    • kojos pamatu, erkės šonuose atsiveria kvėpavimo angelės. Burnos organai:
    • duriamojo siurbiamojo tipo. Į erkės burną atsiveria seilių liaukų kanalai,
    • seilėse yra fermento, kuris neleidžia kraujui krešėti.

    • Gali pernešti
    • piroplazmozės sukėlėjus (sporagyvius arba kraujinius sporagyvius). Erkės
    • pernaša vidurazijinę ir grįžtamąją šiltinę, dėmėtąją šiltinę, tularemiją,
    • erlichiozę. Laimo liga: išplitusi vidurinio klimato juostoje. Erkės įkandimo
    • metu sukėlėjas patenka į kraują ir išplinta po visą organizmą. Erkinis
    • encefalitas – sukelia virusas, kurį platina šuninė ir taiginė erkės. Erkinis
    • encefalitas paplitęs Eurpopoje. Negydoma, bet galimas vakcinavimas.

    • Rūšys: Šuninė
    • erkė, taiginė erkė, Pievinė erkė, Stepinė erkė
  30. 31. Vabzdžių klasės charakteristika ir jų vystymosi būdai.
    Charakteristika:

    • Sausumos, rečiau
    • gėlavandeniai gyvūnai, kurių dydis nuo 0.2mm
    • iki 30cm. Kūnas iš trijų dalių – galvos, krūtinės ir pilvelio. Galvoje yra
    • burnos ir jutimo organai. Krūtinė iš 3 segmentų, kurių kiekviename yra pora
    • kojų, todėl vabzdžiai gali būti vadinami šešiakojais. Paprastesnės sandaros
    • vabzdžiai yra besparniai, aukštesnieji turi sparnus. Pilvelis gali turėti 11
    • segmentų, jų gale yra telsonas. Pilvo kojelių nėra, kartais yra jų rudimentai.

    Išorinė sandara:

    • Galva suaugtinė,
    • jos kapsulėje beveik išnykusios segmentų ribos, embrionui vystantis galvos
    • segmentai ryškūs. Tai rodo galvoje esančios trys galūnių poros (paprastai viena
    • pora priklauso vienam segmentui). Tačiau iš viso galvą sudaro 5 segmentai.
    • Pirmasis: akronas su pora antenų, jos yra homologinės vėžiagyvių antenulėms ir
    • šimtakojų antenoms. Antrojo segmento galūnės redukuotos. Kiti trys segmentai
    • turi burnos organų galūnes. Galvoje yra paprastos ir facetinės akys. Antenos ir
    • ūseliai sudaryti iš daug narelių. Neretai patelių ir patinų antenos skiriasi,
    • patinų antenų – didesnis paviršius, o ant jų būna daugiau uoslės elementų –
    • sensilių. Antenose yra lietimo, bei vibraciją juntančių sensilių.

    •   Vabzdžių burnos
    • organai yra nevienodi, nes jų mityba įvairi. Skystu maistu mintančių
    • vabzdžių burnos organai būna čiulpiamieji, siurbiamieji arba laižomieji. Kai
    • kurie vabzdžiai turi redukuotus burnos organus (lašalai, apsiuvos, drugiai
    • maišuočiai). Šie vabzdžiai gyvena labai trumpai, nes jų energijos šaltinis yra
    • lervinėje stadijoje sukauptos maisto medžiagos. Krūtinė sudaryta iš 3 segmentų:
    • prieškrūtinio, vidurkrūtinio ir pakrūtinio. Čia susitelkę judėjimo organai:
    • kojos ir sparnai. Krūtinės dangos skydeliai tvirti, sudaro išorinius šarvus,
    • prie jų tvirtinasi raumenys: nugariniai, pilviniai, šoniniai. Kojos šešios – po
    • porą kiekviename krūtinės segmente. Jų sandara įvairi, tačiau pagrindiai 5
    • nareliai būdingi visiems vabzdžiams: pamatinis narelis, klubas, šlaunis,
    • blauzda ir letenėlė. Letenėlė beveik visada iš kelių narelių, kurių galinis
    • turi nagelį. Dabartiniai vabzdžiai turi vieną ar dvi poras sparnų. Sparnai
    • ploni, plėviški. Vabalų priekiniai sparnai chitinizuoti, pagrindinė jų f-ja –
    • apsauginė. Silpniau chitinizuoti, plonesni, odiški sparnai – turi tarakonai,
    • skėriai. Primityviausi vabzdžiai turi 11 pilvelio segmentų, o sudėtingesnės
    • sandaros vabzdžiai - 4-5.  Vabzdžių kūną
    • dengia viensluoksnis epitelis – hipoderma, kurios ląstelės formuoja chitininę
    • kutikulę – storiausias vidinis kutikulės sluoksnis – endokutikulė, tvirčiausias
    • vidurinis – egzokutikulė ir išorinis – epikutikulė.

    Vidinė sandara:

    • VIRŠKINIMO
    • SISTEMA iš 3 dalių: priekinės, vdurinės ir užpakalinės žarnų. Burnos ertmėje
    • atsiveria ilgų maišelių pavidalo seilių liaukos. Iš burnos maistas keliauja į
    • stemplę, skrandį, toliau –priekinė, 
    • vidurinė, užpakalinė žarnos. KRAUJOTAKOS SISTEMA atvira, nugarinėje
    • dalyje yra vamzdelio pavidalo širdis, priekinėje kūno dalyje pereinanti į
    • trumpą aortą. Iš širdies ir aortos hemolimfa keliauja į kūno ertmes – sinusus.
    • Širdų nuo vidaus organų skiria plona diafragma. Širdis sudaryta iš atskirų
    • kamerų (1-8). Žemesnieji vabzdžiai kamerų turi daugiau. Hemolimfos f-jos:
    • išnešioti maisto medžiagas, pernešti metabolitus į šalinimo sistemą ir kovoti
    • su infekcija. KVĖPAVIMO SISTEMA vabzdžiai kvėpuoja trachėjomis. Tai įvairaus
    • diametro vamzdeliai, kuriais oras patenka į visus vidaus organus, aprūpindamas
    • deguonimi net atskiras ląstelių grupes. Trachėjos į išorę atsiveria kvėptukais
    • arba stigmomis, kurių gali būti iki 10 porų. Stigmos išsidėsčiusios krūtinės ir
    • pilvelio šonuose. Tik smulkiausi vabzdžiai kvėpuoja difuzijos būdu. Vandens
    • vabzdžių lervos turi trachėjines žiaunas. ŠALINIMO SISTEMA Svarbiausi šalinimo
    • sistemos organai yra Malpigijaus vamzdeliai, kurie atsiveria tarp vidurinės ir
    • užpakalinės žarnos. Iš hemolimfos į Malpigijaus vamzdelius patenka rūgšties
    • druskos. Čia jos skaidomos ir į užpakalinę žarną patenka šlapimo rūgšties
    • kristalai. Pirminiai besparniai Malpigijaus vamzdelių neturi. Svarbiausia
    • riebalinio kūno funkcija – energetinė, tačiau jame kaupiasi ir eksretų
    • kristalai. NERVŲ SISTEMA Centrinė nervų sistema panaši į kitų nariuotakojų
    • nervų sistemą. Ją sudaro galvos smegenys, aplinkryklinės konektyvos, poryklinis
    • ganglijas ir pilvinė nervų grandinėlė. Itin sudėtingos vabzdžių galvos
    • smegenys, jas sudaro priekinė, vidurinė ir užpakalinė dalys. Poryklinis
    • ganglijas taip pat iš trijų skyrių: tai susilieję trys ganglijai, įnervinantys
    • burnos organus. Be centrinės nervų sistemos yra simpatinė nervų sistema, kuri
    • įnervina vidaus organus ir raumenis. ENDOKRININĖ SISTEMA vabzdžių endokrininės
    • liaukos gana įvairios. Jos hormonus išskiria tiesiai į hemolimfą. Endokrininės
    • liaukos reguliuoja  medžiagų apykaitą,
    • lervų augimą, lytinį brendimą. JUTIMO ORGANAI smulkiausi jutimo organai –
    • sensilės. Svarbiausi vabzdžių jutimo organai – lytėjimo, cheminio bei
    • hidroterminio jutimo, klausos ir regėjimo. LYTINĖ SISTEMA skirtalyčiai, neretas
    • lytinis dimorfizmas, tuomet gali turėti įvairius papildomus organus (pvz.
    • ragus). Abiejų lyčių vidinių lytinių organų porinės gonados, sudarytos iš
    • folikulų (vamzdelių). Jų poriniai išvedamieji kanalai suteka į vieną. Turi
    • pridėtines liaukas. Patinų lytinė sistemą sudaro porinės sėklidės, sėklatakiai,
    • neporinis sėklos išmetamasis latakas, lytinis organas edeagusas ir pridėtinės
    • liaukos. Patelių lytinė sistemą sudaro porinės kiaušidės, poriniai
    • kiaušintakiai, kurie pereina į neporinį kiaušintakį, sėklos priimtuvas,
    • kopuliacijos maišelis, o kartais ir kiaušdėtis.

    Vystymosi būdai:

    • EMBRIONINIS
    • VYSTYMASIS Vystymasis, kuris vyksta nuo kiaušinio susidarymo iki lervos
    • išsiritimo.

    • POEMBRIONINIS
    • VYSTYMASIS iš kiaušinio išsiritusios lervos išvaizda gali būti įvairi. Išskyrus
    • beūsius, vabzdžiams pirminiabesparniams būdingas tiesioginis vystymasis, iš
    • kiaušinėlio išsirita miniatiūrinė suaugėlio kopija. Sparnuotiesiems vabzdžiams
    • būdinga nepilnutinė ir pilnutinė metamorfozės. Vabzdžiai su nepilnutine
    • metamorfoze neturi lėliukės stadijos. Neriasi daug kartų (iki 30). Nepilnutinė
    • metamorfozė būdinga žemesniesiems sparnuotiesiems vabzdžiams. Aukštesnieji
    • pereina į pilnutinę. Jų lervos visai nepanašios į suaugėlį. Lervos neriasi 4-5
    • kartus, tačiau nerdamosis nepanašėja į suaugėlį. Suaugėlis išsirita iš
    • lėliukės.

    • Vystosi pilnos arba
    • nepilnos metamorfozės būdais.

    • Pilna
    • metamorfozė: kai vabzdys praeina visus vystymosi etapus
    • (kiaušinis-lerva-lėliukė suaugėlis). Neriasi keletą kartų. Pilnos metamorfozės
    • vabzdžių būriai: Blusos, Vabalai, Drugiai.

    • Nepilna
    • metamorfozė – vystymasis be lėliukės stadijos. Nepilnos metamorfozės vabzdžių
    • būriai: Lašalai, Žirgeliai, Tarakonai, Termitai, Tiesiasparniai, Dvisparniai,
    • Utėlės, Blakės
  31. 32. Dvisparnių
    vabzdžių biologija, svarbiausios rūšys ir ūkinė reikšmė
    Dvisparnių biologija:

    • Tai labiausiai išsivysčiusių
    • vabzdžių būrys. Turi tik du priekinius sparnus. Antroji sparnų pora redukuota,
    • virtusi dūzgais, jų viduje yra chordotonaliniai organai svarbūs vabzdžiams
    • skrendant. Sparnai turi būdingą formą, pamatinė jų dalis praplatėjusi, o pats
    • pamatas labai siauras, dažnai sudaro nedidelį išsikišimą- sparnelį. Dvisparniai
    • tarp vabzdžių – geriausi skraidytojai. Kūno sandarai būdinga judri galva su
    • labai didelėmis daugiafacetinėmis akimis, suagtinė krūtinė su liemeniniu arba
    • stiebelišku pilvu. Burnos organai specifiniai laižomieji arba siurbiamieji,
    • kartais redukuoti. Dvisparniai neturi polinkio rūpintis palikuonimis, statyti
    • lizdus. Išskyrus : vadovaudamiesi uosle deda kiaušinius į terpę, kurioje gausu
    • maisto.

    Ūkinė reikšmė:                                    

    • Daug žalos gyvulininkystei padaro
    • kraujasiurbiai: sparvos, piktmusės, moskitai, gumbiniai uodeliai, mašalai.
    • Sparvos perneša tuliaremijos sukėlėjus. Naminius gyvulius parazituoja gyliai.
    • Kopūstinė, svogūninė musės – daržovių kenkėjai. 
    • Kambarinė musė perneša daug ligų (dizenterija, vidurių šiltinė ir kt.).
    • Piktmusė kandžioja naminius gyvulius rudens metu. Mėlynosios mėsinės musės deda
    • kiaušinius į lavonus ar nepridengtą mėsą. Musė cė-cė platina miego ligą
    • (Afrika). Kopūstinė musė deda kiaušinius į kopūstų daigus, jos lervos apėda
    • kopūstų šaknis. Yra daug kitų žalingų musių – jos yra javų kenkėjos. Arklinio
    • gylio patelė kiaušinius tvirtina prie arklio plaukų, vėliau patenka į žarnyną
    • ir parazituoja.

    • Naudingi dvisparniai: tai
    • parazituojantys vabzdžių lervas tachinas. Kai kurių dvisparnių lervos naikina
    • amarus. Genetinių laboratorinių tyrimų objektas – drozofila. Chironomidų lervos
    • sudaro žymią žuvų maisto dalį tvenkinių ūkiuose, taip pat specialiai gaudomos
    • akvariumų žuvims maitinti.

    • Galvijinis gylys. Vystosi po
    • galvijų oda ir sukelia hipodermozę. Gylio patelė deda kiaušinėlius ant galvijo
    • kojų plaukų, iš kiaušinėlių išsivysto lervos, kurios prasigraužia per odą į
    • poodį ir migruoja į gyvulio nugaros sritį. Po oda auga ir vystosi ir atsranda
    • odos paviršiuje guzelių. Gzelio viršūnėje lerva prasigraužia skylutę ir pro ją
    • kvėpuoja. Po to lerva išlenda iš po odos, nukrenta ant žemės ir virsta lėliuke.
    • Lėliuko būna kokono viduje.

    • Kambarinė musė. Į puvėsius,
    • išmatas patelė deda kiaušinėlius. Iš jų išsivysto baltos lervos, kurios neturi
    • nei galvojos, nei kojų. Žemėje lervos virsta lėliukėmis. Jos apdengtos
    • tariamuoju kokonu, kuriame išsivysto lėliukė ir suaugusi musė.
  32. 33. Plėviasparnių
    vabzdžių biologija, svarbiausios rūšys, biologinė ir ūkinė reikšmė
    Plėviasparnių biologija:

    • Burnos organai graužiamieji arba
    • lakamieji (geluoninių). Dvi poros plėvinių sparnų, apatinė pora mažesnė. Jie
    • išvagoti retomis skersinėmis ir išilginėmis gyslomis. Galva judriai jungiasi su
    • krūtine ir turi dideles daugiafacetines akis. Turi paprastas akeles bei
    • įvairios sandaros antenų. Plėviasparnių pilvelis su krūtine jungiasi visu plotu
    • – liemeniapilviai, arba stiebeliu smaugtapilviai. Labiausiai išsivystęs
    • vidurkrūtinis, jo tergitas užpakalinėje dalyje sudaro tam tikrą skydelį, kuris
    • siūle atsiskiria nuo vidurkrūtinio ir priekinės dalies. Ant pilvelio nėra jokių
    • kojelių ar jų rudimentų, tik daližys, sudarančios patelių kiaušdėtį, kuris
    • sudaro geliančiųjų vabzdžių gėluonį. Lervos panašios į vikšrus, nes turi
    • netikrąsias pilvo kojas – pseudovikšrai. Parazitinių, bendruomeninių plėviasparnių
    • burnos organai iš dalies redukuoti. 
    • Daugeliui jų būdinga sudėtinga elgsena – sudėtingi instinktai, susiję su
    • dauginimusi, lizdų statyba ir prieauglio priežiūra; didesni sugebėjimai įgyti
    • sąlyginius refleksus. Nervinė veikla yra sudėtingiausia bendruomeninių vabzdžių
    • (bičių, bendruomeninių širšių, kamanių, skruzdėlių). Atitinkamai plėviasparnių
    • yra gerai išsivysčiusios galvos smegenys.

    Biologinė ir ūkinė reikšmė:

    • Didelė dalis plėviasparnių yra
    • svarbūs kaip entomofilai. Daugelį augalų apdulkina tik plėviasparniai
    • (ankštiniai, lūpažiedžiai, gegužraibiai). Žmogui naudingi: bitė (neša medų,
    • apdulkina kultūrinius augalus), vyčiai (deda kiušinius į žalingų vabzdžių kūno
    • vidų).

    • Pjūkleliai – fitofagai. Jie
    • nemažai žalos pridaro sodams, miškams. Agrastinis pjūklelis kartais suėda visus
    • serbentų krūmų lapus.

    • Yra daug parazitinių rūšių, kurie
    • parazituoja įvairių vabzdžių lervas.

    • Vyčiai – stamūs vabzdžiai. Į kitų
    • vabzdžių lervas, ar vikšrus jie deda savo kiaušinius. Vystymosi  pabaigoje vyčio lerva parazituojamą vikšrą
    • sunaikina.Baltukų vikšrus dažnai sunaikina apantelesas. Kiaušėdžiai
    • (chalcididai, proktotrupidai ir kt.) parazituoja vabzdžių kiaušinius. Kai
    • kurios rūšys naudojamos biologiniu būdu kovojant su kenkėjais.

    • Geluoniniams priklauso Naminė
    • bitė, Kamanė, daug pavieniui gyvenančių laukinių bičių. Lietuvoje – apie 300
    • rūšių laukinių bitininių rūšių. Tai svarbūs kultūrinių ir laukinių augalų
    • apdulkintojai. Manoma, kad bitės nauda kaip apdulkintojos yra didesnė nei kaip
    • medaus nešėjos.

    • Miškinės skruzdėlės – tai miško
    • sanitarai. Jos naikina kenkėjus, purena miško paklotę.

    • Žalingi vabzdžiai: pjūkleliai,
    • gumbinės, vapsvelės.

    Rūšys:

    • Naminė bitė, Rudoji miško
    • skruzdėlė, Vytis, Medunešė bitė, Širšė, Kamanė, Vapsva, Mažasis vytis, Miškinė
    • skruzdėlė, Sieninė gaurabitė, Stepinė kamanė, Didžiaakė kamanė, Ilganosė
    • smėliabitė, Tamsioji skruzdėlė, Raudonoji skruzdėlė.

What would you like to do?

Home > Flashcards > Print Preview